July 7th, 2010

vėžių sezonas

Vėžių sezonas jau ant nosies. Jeigu tikėsime tuo, ką rašo kai kurie - pirštais nerodysim kurie - LJ blog'eriai, tai žnypliuotuosius Lietuvoje gaudyti galima nuo liepos 15d. Prisipažinsiu, paskutinį kartą gaudžiau juos gilioje jaunystėje, Grūto ežere netoli Druskininkų, pašviesdamas prožektoriumi po išsišovusiu krantu ir griebdamas išrėpliojusius "vabalus" rankomis. Dabar, sako, taip daryti negalima (gal ir tada nebuvo, nežinau). Grūto ežeras tada irgi nebuvo visas išparduotas. O visai norėtųsi nepramiegoti šio sezono ir pasmaguriauti. Kas turite patirties, pasidalinkite ja: kur gaudyti, kaip gaudyti, kiek galima gaudyti. Galų gale, galbūt jų galima ir nusipirkti kur nors už protingą kainą (vėžių po 2lt/vnt, apsivertusių aukštyn pilvu Maksimos akvariumuose nesiūlyti). Aš, savo ruožtu, pasidalinsiu, ką galima su jais gero nuveikti:

1. Išvirti pasūdytame vandenyje su gausybe krapų (ypač krapų galvų, su sėklomis ar jų užuomazgomis, pagal sezoną), dar kažkiek kmynų galima, svogūno galvą, jei kas mėgsta. Čia būtų tradicinis lietuviškas variantas. Ypač gerai, jeigu tiesiai čia pat, ant ežero kranto, katiliuke ant laužo. Virti visai trumpai. Na kad ir taip: užvirinti vandenį katiliuke, tada sumesti gyvus "vabalus". Vėl užvirinti, ir nukėlus nuo ugnies, palaikyti uždengtą, kad truputį pravėstų. Išvirusių vėžių uodegos lengvai atsiskiria nuo kūno, o uodegos mėsa minkšta, sultinga. Pervirusių - uodegos mėsa darosi sausoka, "kramtoma", beveik kad ir be skonio. Žinoma, čia turima omenyje, kad katiliukas su vėžiais pakankamai didelis, kokie 8-10 litrų. Mažesnis atvės greičiau, tad reikia laiką paderinti.
2. Išvirti aluje su kvapiaisiais pipirais, gvazdikėliais, lauro lapu ar dviem, analogiškai, kaip aukščiau. Vokiečiai panašiai mėgsta gaminti, bent jau Texaso vokiečiai tikrai.
3. Luizianoje, Pietų Karolinoje ir kitose Georgijose mėgsta gaminti aštriai: į vandenį prideda kajeno pipirų, lauro lapų, prieskonių mišinio su garstyčiomis ir kalendromis, gvazdikėliais, džiovintais mažo aštrumo pipirais, citrinos su visa žievele, taip pat kartu su vėžiais verda ir bulves, kukurūzų burbuoles gabalais, rūkytos dešros gabalus. Tada nukošia visą turinį į rėtį, o rėčio turinį pila tiesiai ant laikraščio, patiesto lauke ant stalo. Pulk ir griaužk, kiek širdis geidžia. Kiek teko ragauti, vėžių aromato ten lieka nebedaug. Bet kam tai įdomu, kai yra dešros? ;{)
4. Jeigu prisikaupė daug lukštų (kiaukutų?), jų neišmeskite. Išimkite iš jų visas minkštas dalis, lukštus išdėliokite ant skardos, ir pakepinkite orkaitėje, kad išdžiūtų ir taptų traškūs. Tada lukštus sugrūskite (geriau grūstuvėje, bet galima ir blenderyje). Keptuvėje įkaitinkite skaidrintą sviestą (t.y. sviestą, kuris buvo išlydytas ir nuo kurio buvo nugriebtos išsiskyrusios kietosios dalys. Toks švelniai riešutinio kvapo. Ilgai gali laikytis nešaldomas, skirtingai nuo šviežio). Sugrūstus vėžių lukštus suberkite į sviestą, kiek pamaišykite, kad prisigertų skonio. Riebalai ištraukia iš lukštų aromatines ir dažines sudedamąsias dalis, kitaip tariant, sviestas tampa raudonas ir ima gan stipriai kvepėti vėžiais. Tokį vėžių sviestą, dar karštą perfiltravus per marlę, galima supilti į nedidelius indelius ir vėliau naudoti padažams, ypač prie žuvies. Analogiškai galima sunaudoti ir krevečių, krabų, omarų ir kt. lukštus. Šis sviestas dažnai sutinkamas 19a prancūziškoje kulinarinėje literatūroje, o taip pat ir Lietuvoje leistose knygose yra minimas. Kitaip tariant, Lietuvos dvarų virtuvėse jį tikrai žinojo.

Na, pradžiai tiek. Beliko išsiaiškinti, kur gauti "žaliavos" :{)