?

Log in

No account? Create an account
Apr. 14th, 2008 @ 08:20 am Dar pabumbėkim
"Kai pomidoro skiltelės jau lėkštėje ir nematyti akinamai balto jos dugno, galima berti jūros druską. Čia mano ranka nė kiek nesudreba. Druska beriama tolygiai ir preciziškai. Nevalia žudyti pomidoro per dideliu jos kiekiu, tereikia mažu žiupsneliu sukelti šiam raudonskruosčiui agoniją, kaip matadoras pirmu dūriu sukelia agoniją besiblaškančiam koridoje buliui.
Kraujuojantį pomidorą lyg pilkos snaigės, krintančios iš dangaus, pribaigia juodieji pipirai.
Staigiais judesiais sukdamas malūnėlį ir laikydamas jį kuo aukščiau, aš, lyg šokdamas flamenką, aistringai sušunku – basta! Aštrumo jau pakaks!"

Internetas sako, jog tai citata iš R. Ščesnavičiaus "Gurmano užrašai". Negaliu atsispirti pagundai pratęsti:

"Atmetu sniego baltumo skraistę į šalį ir gracingu judesiu stumteliu trapiausio porceliano lėkštelę pagalbininko link. Allez!, sušunku jam, sudėdamas į šūksnį visą savo aistrą, kuo greičiausiai užpilk olio extra vergine! Ir kai srovelė kvapiausių alyvuogių syvų, kaip dievų ambrozija, paliečia agonijoje trūkčiojančius pomidorus ir nusirita kruvinomis jų žaizdomis, aš apsisuku aplink, iškėlęs rankas idealioje bolero padėtyje, o mano kojos tuo metu su įniršiu trypia zapateados compas.

Bet atsipalaiduoti nevalia! Savo žiauraus ir tuo pačiu tokio romantiško likimo - būti supjaustytiems chirurgo skalpelio aštrumo molibdeno peilio mano rankoje - dar laukia dešimt pomidorų, o laiko tam beliko vos dvi valandos."
About this Entry