Pas dėdę Knight'ą

Visgi kaip man patinka kaime. Na taip, uodai kanda, saulė kepina. Užtat kokia skani kaimiška gira, sėdint obelų ir vynuogienojų pavėsyje, kokia skalsi ir aromatinga vietinė naminukė, ir lietuviška daina, atrodo, pati savaime liejasi, o kai toli horizonte niaukiantis debesims ir blykčiojant pavieniams žaibams sodriai sugriaudi mūsiškiai bosai ir baritonai: "Krantai Nemunėlio!", net šiurpuliai nueina (atleiskit, sopranai, kad jūsų nesigirdėjo ;{) ). Ir net keista, kad po kelių valandų už stalo, gurgšnojant gaiviuosius ir tauriuosius gėrimus, galva lieka pakankamai šviesi. Tik kvėpuoti imi kažkaip kitaip. Giliau, laisviau. Pilna krūtine.

O prieš kelias dienas tame kaime, greta kapinaičių, pjovė tris nudžiūvusius beržus. Dėdė pasivedė mane į šalį, sako, nori beržinės malkos? Tai aišku noriu! Va, rodo, yra dvi kulbės, nemažos tokios, apkabinti beveik neina, nuo kelmo. Susiskaldai - tavo. "Atsivežk", sako, "dzidelį pjūklų, klynų duosiu, kuvalda irgi yra, o pas mani tai jau sveikatos ciek nebėr, kad skaldzyt".

Ir man iš karto mintis, o kodėl gi man nepritaikius pas save ūkyje tų kulbių "neskaldzytų"? Tarkim, kažkaip nušlifavus viršų ir pasidarius paviršių mėsai kapoti, o antrą pastatyti prie židinio ir ant jos skaldyti malkas? Jeigu su antru variantu daugiau mažiau viskas aišku, tai dėl pirmojo liko klausimų: ta kulbė dabar pakankamai lygiai išdžiūvusi, bet ar nepradės po to trūkinėti? Kaip nuo to apsisaugoti? Gal aliejumi gerai sulieti, kad įsigertų? Ar gal sutraukti kokiu metaliniu lanku?

Ir apskritai, kaip geriausia būtų nulyginti tokio kelmo paviršių? Dabar ten benzopjūklu kaip pereita, tai nelygumai, perkritimas per vidurį. Rankiniu oblium, įtariu, gali būti sudėtinga, nes drožti reikia skersai plaušo, ne palei. Skolintis iš Senukų šlifuoklį, su kuriuo parketą lygina? Ar dar koks įrankis būna?

Ai, galų gale, jeigu nepavyks, visada galima "su klynu ir kuvaldu" prasieit.