?

Log in

No account? Create an account
Jun. 26th, 2008 @ 12:11 pm Apie kulinarinį paveldą
Pasaulį apėmusi paveldo ieškojimo mada. Ypač ryškiai tai atsiliepia kulinarijos srityje: bandoma apibrėžti, kas tai yra "tikras" ir "regioninis" maistas, entuziastai tiria senus dokumentus, ieško patiekalų ištakų. Keletas mano minčių šia tema. Jos gali daug kam nepatikti. Tai normalu.

Žinoti savo istoriją yra teigiamas dalykas. Nesvarbu, kad pats istorijos mokslas stipriai priklauso nuo konkretaus laikotarpio ar konkrečios šalies. Štai pavyzdžiui lenkų istorikai iki šiol teigia, jog Lietuva - tai dabartiniu metu atsiskyręs šiaurės rytinis Lenkijos regionas, daug amžių buvęs Lenkijos sudėtyje. Baltarusių istorikai teigia, jog LDK - tai iš tiesų senovės Baltarusija, ir Baltarusija - vienintelė visų LDK kultūrinių vertybių paveldėtoja, o tuo tarpu dabartinė Lietuva - tai Žemaitija. Lietuviai, be abejonės, laikosi didžiųjų kunigaikščių-baltų istorinės linijos, su kuria mes puikia pažįstami, nesiplėsiu. Čia galima prigalvoti daug pavyzdžių. Vienas iš dažniausiai pasitaikančių visas tas teorijas (o dažniausiai bet kokie istoriniai teiginiai - tai teorijos, nes laiko mašinos kol kas neturime, o išlikę dokumentai dažnai prieštarauja vieni kitiems, arba parašyti tendencingai pagražinant tikrovę) jungiančių veiksnių - pilietiškumo, pasididžiavimo tuo, kad priklausai tam tikram etniniam ar geopolitiniam vienetui, ugdymas. Kitais žodžiais tariant, iš lietuvių pozicijų istorija parodoma taip, kad lietuviai didžiuotųsi savo praeitimi, iš baltarusių - kad ir baltarusiai galėtų tuo pasidžiaugti. Visur panašūs lozungai, "mus vienija istorija", "didi ir šlovinga praeitis", "kunigaikščių galybė". Ir taip toliau. "Praeities galybė" - vienas iš minios kontroliavimo būdų, puikiai tinkantis propagandos mechanizmui. Užtenka prisiminti vien tik Vokietijos nacionalsocialistus ir "arijų rasę".

Tačiau toks pasididžiavimas savo tautos praeitimi - iš esmės yra didžiavimasis tuo, ko nėra. Jis nelabai skiriasi nuo to, kaip vaikai giriasi darželyje vienas kitam: "O mano tėvelis pats stipriausias!", "O mano diedukas kare net šimtą vokiečių viena automato apkaba iššaudė, ir dar trims iš kojos pavarė į galvą!". Žinoma, gerai, jeigu tai išsivysto į "O kai aš užaugsiu, ir aš būsiu toks pat stiprus, kaip mano tėvelis", ir atitinkamus tolimesnius veiksmus - sportavimą, treniravimąsi. Tačiau didžiavimosi praeitimi srityje dažnai toliau "mūsų protėviai didingieji" eiti nebandoma. Dabar nepasakysiu, kieno tai citata, bet: "kuomet nebėra kuo didžiuotis dabar, imama didžiuotis istorija". Ilgimasi "senų gerų laikų". Prisimenama, kad "šiais laikais viskas š..., o va seniau būdavo pati puikiausia nuostabybė". Kažką kurti ar keisti dabartį, kad ir dabar nebūtų š... entuziazmo nebepakanka.

Dabar pažvelkime iš kulinarinės pusės, į kulinarinio paveldo ieškojimą. Vėlgi, dažnai sutinkama, jog "tais laikais viskas buvo tikra, mėsa tikra, be antibiotikų, pienas natūralus, nepasterizuotas, kiaušiniai dar šilti ir vištos kakais aplipę, o va dabar - ...". Taip, šie faktai yra teisybė. Tačiau daug kitų, nepatogių faktų kukliai nutylima.

Visų pirma, nereikėtų apsistoti ties kažkokiu vienu laikotarpiu. Pažvelkime drąsiau į praeitį. Į dešimtą amžių. Į penktą. Tūkstantmečius prieš mūsų erą. Kur mūsų kulinarinio paveldo šaknys? Ar tai pirmųjų medžiotojų/rinkėjų/elnių ganytojų patiekalai? Galbūt mūsų kulinarinio paveldo pažiba - tai ant kadagio lazdelės ugnyje apskrudintas elnio penis? Vytinta elniena? O galbūt tai jau pradėję švinkti praeitos medžioklės likučiai, nuo kurių nevalomos musių lervos, kad būtų riebiau ir sočiau?

Kaip puotavo, tarkim, penktame amžiuje? Apie juos žinome tik iš archeologinių tyrinėjimų. Žinome, kokius grūdus jie augino, iš gyvūnų kaulų galime spėti, kokią mėsą valgė. Labai lengva vaizduotėje nusipiešti romantinius paveikslus: prie ilgų stalų susėdę kilmingieji, pasidabinę kailiais, šalia atrėmę kovinius kirvius ir kuokas, o ant stalų - kepti jaučiai ir šernai, elniai paauksuotais ragais ir milžiniški uzbonai su alumi-midumi. O kaip tai atrodė realybėje? Kodėl dažnas romantikas užmiršta, jog tais laikais vidurių parazitų (kirmėlių, paprastai tariant) turėjo praktiškai kiekvienas, tiek vaikas, tiek senis, tiek prisirpusios tekėti panos, tiek ir kilmingiausieji vadai ar žyniai? Kad greičiausiai jų dantys buvo išpuvę, o plaukai - riebaluoti ir dvokiantys, ir tai buvo nieko nestebinanti visuomenės norma. O patiekalai? Labai dažnai sutinkama "didžiojo katilo" koncepcija. Esmė: imamas didelis katilas, po juo užkuriama ugnis, o į jį metami visi turimi maisto produktai, užpilama vandeniu ir verdamas "amžinasis troškinys". Ugnis po juo negęsta, o puodas, kai truputį atsiranda vietos po eilinių pietų, vis papildomas naujais ingredientais, ir taip diena iš dienos šis troškinys, ši pilkšvos spalvos kaloringa buza yra kasdienis bendruomenės valgis, kurį srėbė visi, tiek skurdžiai, tiek kilmingieji, tik pastariesiems greičiausiai tekdavo riebesni ir ne tiek suvirę kąsneliai. Ar tai yra tikrasis mūsų kulinarinis paveldas (ne tik baltų, bet ir skandinavų, ir daugelio tuometinės Europos tautų)?

Alus-midus, vėlgi, nelabai priminė tai, ką mes tais žodžiais vadiname šiais laikais. Tie gėrimai greičiausiai buvo silpnai alkoholiniai, nevalyti, neperkošti, gėrimo paviršiuje plaukiojo šiukšlės ir nedideli vabzdžiai, o skoniu šiuolaikiniam gomuriui jis primintų rūgtelėjusias paplavas. Vienintelis privalumas - juos buvo saugu gerti, skirtingai nuo vandens, kuris dažnai buvo užterštas žmonių veiklos, ypač kai tie ėmė burtis į didesnius miestus. Aš nevarau vien tik ant baltų ar lietuvių protėvių, taip buvo kone visoje Europoje.

Truputį apie pieną. Kad ir koks jis buvo populiarus kaimuose ir nedideliuose dvaruose, kurie laikė savas karves, pilyse pienas buvo dažniausiai tik sūrių pavidalu (jei ką, mes čia nepastebimai persikėlėme laiku kiek į priekį). Priežastis paprasta: nepasterizuotas pienas negali stovėti šilumoje. Virtuvėje, kur visuomet šilta, pienas surūgsta momentaliai. Būtent dėl tos priežasties tų laikų kulinarijoje turime aguonų pieną, kanapių pieną, lazdyno riešutų, šiltesnėse Europos šalyse - migdolų pieną. Išeitų, jog atkuriant kulinarinį paveldą, o ypač "aukštąją lietuvių virtuvę", pieno joje neturėtų būti, nes tai skurdžių kaimiečių ar nedidelių dvarų valgis.

Neturėtų joje būti ir tokių daržovių, kaip pomidorai, aguročiai, kukurūzai, paprikos, kurie atsirado kur kas vėliau. Jokios kalakutienos, artimiausias analogas - laukiniai kurtiniai ar tetervinai. Šiukštu jokių bulvių. Netgi burokai, nors juos ir turėjome, iki devynioliktojo amžiaus buvo naudojami dažniausiai vaistams. Žodžiu, dabartiniai bulvių cepelinai ar šaltibarščiai - žiūrint iš kulinarinio paveldo pozicijų galime jiems pamosuoti rankele atia.

Iki dešimtojo amžiaus pagrindinis grūdas buvo sora. Jų yra ir dabar, daug kas yra ragavęs sorų kruopų. Labai daug kas jų nekenčia dėl pobjaurio skonio. Tačiau kulinarinį paveldą parėmus tų laikų receptais (hipotetiniais žinoma, jų paprasčiausiai neišliko), tektų priprasti prie to skonio.

Ispaniška gaspacho kažkada buvo be pomidorų. Ką ten, visa italų virtuvė buvo be jokių pomidorų, jų paprasčiausiai niekas dar nežinojo. Indų virtuvė iki prekybinių ryšių su Naujuoju Pasauliu atsiradimo neturėjo čili pipirų ir greičiausiai buvo kur kas mažiau aštri. Meksikiečiai irgi į savo tortillas vyniodavo ne jautieną, o vabzdžių lervas ar skruzdėles.

Ne ne, pasakys romantikai, iš tikrųjų tas lietuvių tautos kulinarinis paveldas - tai skilandžiai ir dešros, tai vytintos žuvys, kvapiu kadugio dūmeliu dvelkiantys rūkyti kumpiai. Kodėl? Kodėl ne kalorinė buza iš amžinojo katilo? Todėl, kad pirmieji patiekalai skanūs dabartiniams žmonėms, ir taip pat yra panašiausi į maistą pagal dabartinį suvokimą. Ne todėl, kas labiausiai autentiški, ne. Todėl, kad dabartiniam gomuriui jie priimtini, skanūs, patrauklūs ir ne itin besiskiriantys nuo dabartinių patiekalų. Žvelgiant laiku atgal - tai receptai iš devynioliktojo, daugių-daugiausia aštuonioliktojo amžiaus pabaigos. Ir gaminami jie pagal šiuolaikinę, o ne autentišką technologiją. Kodėl? Dėl tos pačios priežasties, kad ir kavą šiais laikais malame elektriniais, o ne rankiniais malūnėliais (turiu rankinį, netgi veikiantį, taip kad žinau, apie ką šneku. Kai reikia primalti kavos šešiems asmenims, romantika priblėsta). O kiek iš jūsų kavą skrudinatės patys, nedideliame pečiuke priešais židinį? Kiaušinių baltymus irgi plakame elektriniais mikseriais, o ne šluotelėmis, pagamintomis iš kuokštelio krūvon surištų šiaudų. Todėl, kad negalime, kaip kadaise, įdarbinti virtuvėje trijų drūtų moteriškių, iš kurių viena trintų penkis kilogramus riešutų medinėje piestoje į miltus, kita analogiškai grūstų kelias cukraus galvas į pudrą, o trečia gautą masę minkytų į tešlą, ir viskas tik tam, kad šeimininkė galėtų vakare dvidešimt svečių pavaišinti marcipanais. O tai, sakykim, tik vienas patiekalas iš planuojamų dešimties tam vakarui, kuriais užsiima kiti virtuvės darbininkai, visus kuriuos prižiūri ir laikas nuo laiko aprėkia virtuvės šefas, lenkiškai-vokiška maniera nuo 16 amžiaus vadinamas kuchmistrz. Mes nebeturime duonkepių krosnių ar didelių židinių, kuriuose galima kepti didelius mėsos gabalus ar ant iešmų užmautus paukščius. Apie kokį "autentišką" kulinarinį paveldą galima apskritai šnekėti be šių būtinų įrengimų? Orkaitė toli gražu nelygu duonkepei.

O ekonomiškai kaip? Tos garsiosios kunigaikščių puotos, aprašytos metraščiuose. Tie tūkstančiai paukščių, šimtai jaučių ir šernų, pateiktų ant kunigaikščių stalų puotos metu. Manote, visa tai buvo suvalgyta ten pat, svečių, prie stalo, kad tai buvo kulinariniai šedevrai? Cha, naivuoliai :{) Tai buvo taip vadinama "pakazucha", savo turtų ir galios demonstravimas. Kulinarine prasme toks stalo nukrovimas gėrybėmis baigiasi tuo, kad viskas ataušta irgi vienu metu, ir paskutinius patiekalus svečiai valgo atšalusius, likučius suvalgo tarnai, o tarnų likučius - šunys arba elgetos. Viduramžių kulinarinėse knygose gausu receptų, kur rašo "paimkite gabalą mėsos", turint omenyje "jau keptos, vakarykštės mėsos". Kas šiais laikais užsiims surengti tokio lygio puotą, kur didžioji dalis maisto ne tik kad neskani, bet dar po to ir išmetama?

Trumpas reziume viso to nevisai rišlaus teksto, kurį čia išdėsčiau: kuo labiau domiuosi praeitimi ir kulinarijos istorija, tuo labiau man atrodo, jog reikia ne kopijuoti praeitį, o stengtis sukurti kažką naujo, _remiantis_ praeitimi. Praeities nebėra, ji - atleiskite už kalambūrą - jau praėjo. O štai ką apie mūsų laikus ir mūsų kulinariją pasakys mūsų proanūkiai? Juk po 100-150 metų mes būsime praeitis, ir mūsų dabartiniai patiekalai bus kulinarinis paveldas. Ką mes jiems pasiūlysim? Galbūt jie rašys apie mūsų "šlapianką" kaip "tais didingais protėvių laikais dešrą gamindavo iš tikrų, natūralių galvijų odelių ir kremzlių, ne taip kaip dabar, kuomet viskas sintezuojama iš tų pačių iki gyvo kaulo įsipykusių dumblių, o margarinas... mmmm... koks tais laikais būdavo margarinas... kvapnus, geltonas, burnoje tirpstantis... Atidarai dėžutę (tais laikais jos būdavo plastikinės), ir nuo kvapo, pasklidusio po namus, į virtuvę subėga visa šeimyna!"?

Dar vienas aspektas: kulinariniu paveldu labai dažnai spekuliuojama, stengiantis uždirbti pinigų. Nesvarbu, kad kiaulės kumpį gali paimti ir suvytinti bet kas, tačiau tik Parmos regione bus "tikrasis" Parmos kumpis. Netgi jeigu tiksliai seksime receptūrą, šersime lygiai tos pačios veislės kiaules lygiai taip pat, kaip ir jie, ir galų gale gautume analogiško skonio produktą, vis vis viena nebus "tikras". Tas pats su ispaniškuoju Jamon. Tas pats su Prosciutto. Juk tai gerai išreklamuotos markės, prekiniai ženklai, gaminantys babkes. Kur jau ten su jais gali lygintis koks nors "Balbieriškio kumpis", net jeigu jis ir skoniu nenusileidžia? Juk tai nėra paveldas, vadinasi, šiaip kažkoks šlamštas. Arba analogiška situacija su Parmigiano-Reggiano ir lietuviškuoju Džiugu. Skonis nėra toks pats, tikrai ne, tačiau tasai ilgiausiai išlaikytas Džiugas - puikus gaminys. Bet užtat ne paveldas, o sukurtas šiais laikais, kopijuojant juos, "tikruosius", vadinasi - Š...

Dar Antonin Carême devynioliktojo amžiaus pradžioje yra pasakęs puikų teiginį: geras kulinaras nėra tas, kuris kuo kruopščiausiai laikosi autentiškos receptūros, nė per plauką nuo jos nenukrypdamas. Geras kulinaras tas, kuris gamina tam, kuris jo patiekalą valgys, ir prisitaiko prie to konkretaus žmogaus pomėgių ir norų. Jeigu tasai žmogus nemėgsta grybų, geras kulinaras ras, kuo juos pakeisti recepte. Kulinarija nėra tikslusis mokslas. Ji nuolat keičiasi. Ji prisitaiko nuo konkretaus laikotarpio mados ar tame laikotarpyje turimų ingredientų. Ji - menas, o receptas - tik apytikslės instrukcijos, kurias kiekvienas pritaikys taip, kaip moka, remdamasis turimais įgūdžiais ir žiniomis. Tiksliai kulinarinių receptų neatkursi, o jeigu tai ir pavyktų, vargu, ar jie būtų skanūs dabartiniams valgytojams.

Taigi jūs dabar man pasakykit, kas, jūsų nuomone, yra "tikrasis" lietuvių kulinarinis paveldas?
About this Entry
[User Picture Icon]
From:pingwinas
Date:June 26th, 2008 11:00 am (UTC)
(Permanent Link)
Paspeliokim. Visi zmones panasus, tai ir patiekalai, man regis, turetu but panasus. Pvz.: Esheriene su kadugio uogom galetu but visu tautu, kurios mokejo zhvejot, patiekalas. Ner ta musu salis didele, bet yra patiekalu kurie nelabai tinka mano gomuriui. Lai nepyksta zemaiciai, bet kastinis yra neskanus :) Arba virtos stintos. O va grybiene be baravyku kirsciau samciais.

Gamta, mano nuomone, nelabai pasikeite, tad tikrasis paveldas butu patiekalai, kuriuos galima pasigamint is vietiniu augalu ir gyvunu ir valgyt. Rugstyniu ir kiskio kopustu sriuba su perlinemis kruopomis, tinka ir su daigintais kvieciais (nors kas ten tais laikais bovijosi daiginimu, turbut uzmerkdavo ir tiek).

Ubagu super sriuba - zemuoges ir melynes piene. Seile teka.

[User Picture Icon]
From:lyja
Date:June 26th, 2008 11:20 am (UTC)
(Permanent Link)
tai jau kaip ir atsakyta į klausimą, kad paveldo, būtent lietuviško, kaipo tokio, nėra.

yra tik savo tapatybės paieškos. kaip ir nacijos idėja, atsiradusi tik 18 amžiuje.
neseniai perskaičiau vieno istoriko teiginį, kad vadinamieji "autentiški" Amerikos indėnų šokiai ratu, užsikabinus krieuklių vėrinius, tebuvo ispanų misionierių sugalvotas reikalas - esą jie taip palaikė jiems padedančius indėnus. taigi šiai "autentikai" viso labo 500 metų ir sukurta ji ne pačių indėnų.

panašiai ir kulinarija. beje gedas rašė VK apie viduramžių Europos maistą.
[User Picture Icon]
From:gedas
Date:June 26th, 2008 11:44 am (UTC)
(Permanent Link)
Labai įdomus ir vaizdingas tekstas (ypač apie buzą, che, che).

Man įdomūs buvo tokio H. Lowmianskio tyrinėjimai, teigusio, jog I tūkst. viduryje miltiniai patiekalai sudarydavo 60 proc. žmogaus metinių kalorijų (vienam žmogui metams reikėdavo apie 3 cnt grūdų).Girnomis per valandą sutrindavo tik apie 1 kg miltų.
Ir bandelės tais laikais (III-X a.) veikiausiai būdavo maišytų miltų. Rečiausiai tam laikotarpiui sutinkamos bandelės iš grynų kvietinių miltų, kiek dažniau - iš miežinių.
Švedijoje X a. kapuose proporcijos tokios:
1 bandelė (matyt bajoriška) iš grynų kvietinių miltų, 6 - iš grynų miežinių, absoliuti dauguma - iš miežinių-avižinių miltų mišinio ir viena (matyt visiškam prasčiokui) - tik iš miežinių miltų.
Be to, daugelyje bandelių dar primaišyta primaišyta maltų žirnių ar linų sėmenų, o kai kuriose po truputį pridėta kvietinių miltų.

Va, Vakarų Europos vienuoliai mėgavosi kvietine duona, o jų vienuolynus remontavę darbininkai - jau tik miežine.

Mėsos produktai, anot to paties Lowmianskio sudarė apie 30 proc. kalorijų (šeimai metams reikėdavo apie 4 paršiukų), o pienas, paukštiena kiaušiniai buvo sezoniniai valgiai.

Taigi, apie to laikotarpio kulinarinį paveldą galima daugiau mažiau kalbėti tik labai apibendrintai (t.y. manipuliuoti ne patiekalų, o produktų kategorijų rūšimis), o improvizacijai horizontai išvis beribiai.
[User Picture Icon]
From:popas
Date:June 26th, 2008 11:47 am (UTC)
(Permanent Link)
Lietuvoj viskas blogai :)
Pokeistis straipsnis mano galva :) Toks iš mėnulio pilnaties :)
O kodėl friend only?

"Dar Antonin Carême devynioliktojo amžiaus pradžioje yra pasakęs puikų teiginį: geras kulinaras nėra tas, kuris kuo kruopščiausiai laikosi autentiškos receptūros, nė per plauką nuo jos nenukrypdamas. Geras kulinaras tas, kuris gamina tam, kuris jo patiekalą valgys, ir prisitaiko prie to konkretaus žmogaus pomėgių ir norų." - nelabai supratau kur baigiasi teiginys, bet ne esmė. Man čia geras kulinaras (kuris gamina klientui) nelabai daug bendro turi su paveldu.

Dėl pinigų darymo - o tai iš ko jie nėra daromi?

Dėl pieno išmetimo - na nemanau, kad didikai nebūtų galėję gauti šviežio - juk jie tam ir didikai :D Pienas gyžta, uogos rūgsta, prieskoninės žolės vysta - tai ką dabar viską išmesti :)

Dėl visiškos autentikos... Na jei trumpai tai manau tamsta neteisus :)
[User Picture Icon]
From:giedrius_v
Date:June 26th, 2008 11:53 am (UTC)
(Permanent Link)
> Dėl visiškos autentikos... Na jei trumpai tai manau tamsta neteisus :)

Na tai siūlyk savo variantą. :{)

Dėl pieno beje rimtas bajeris, viduramžių kulinarinėse knygose (teko domėtis anglų ir prancūzų šaltiniais) visur migdolų pienas, paprastas pienas labai retai kada. Tiesa, iš pieno produktų dar sviestą reikėtų paminėti, jis lėčiau genda. Bet darydavo ir migdolų sviestą.

O pastraipa apie tai, kas yra "geras kulinaras" - būtent tam, kad atsvertų teiginius kaipo "tai yra vienintelis, iš amžių glūdumos atėjęs receptas, ir visi būtinų būtiniausiai privalėjo jo laikytis, ant amžių amžinųjų"
[User Picture Icon]
From:popas
Date:June 26th, 2008 12:11 pm (UTC)
(Permanent Link)
Visi patiekalai kažkada buvo sugalvoti, modifikuoti - žodžiu evoliucionavo. Dėl labai tikslios receptūros tai vistik prideda savo autentikos ir susidomėjimo. Tai ir komerciškai turbūt labiau apsimoka. Plius visi bando pasiūlyti ką nors orginalaus. Na sorų košę turbūt valgė visur ir niekam ji neįdomi.
Vėl susipainiojau ką norėjau pasakyti :)

Žodžiu aš manau kad viskas gerai :) Mūsų kulinarinis paveldas yra toks yra - neaiškus, susipainiojęs ir keliantis prieštaravimų kaip ir istorija :) Ir matyt išsitempęs per visą istoriją - ir be pieno, ir su bulvėm, ir su užsieniniais prieskoniais. O jei laikaisi tikslios receptūros (su sąlyga jei yra senas šaltinis su tikslia receptūra ir technoligija) - tai jis gaunasi tikrai autentiškas ne? Bent jau autentiškesnis už tą, kurias daromas "galėjo būti taip" :)
[User Picture Icon]
From:giedrius_v
Date:June 26th, 2008 12:21 pm (UTC)
(Permanent Link)
Viskas būtų kaip ir neblogai, tik viena bėda, kad pirmosios kulinarinės knygos apie lietuvių virtuvę pasirodė XIXa viduryje, o jeigu netgi ir lenkų virtuvę įtrauktumėm - tuomet XVIIa pabaigoje. Išeitų, apie bet kokią autentiką galima šnekėti tik nuo XVIIa su dideliais pritempimais. O kas dėjosi iki to laiko?
Kitas dalykas, dauguma gyventojų buvo neraštingi, skaityti mokėjo tik turtingesni. Vėlgi, vadinasi, knygos parodo tik labai siaurą pjūvį visuomenės.
O ir tie patys receptai, kuo senesni, tuo labiau apibendrinti: "užmaukite išmarinuotą jautienos išpjovą ant iešmo ir kepkite, kaip įprastai, pateikite su grietinės padažu" :{) Be to, labai daug patiekalų pasiskolinta iš kitų knygų, išleistų kitose šalyse kitomis kalbomis. Man susidarė toks įspūdis, kad anksčiau žmonės nesukdavo galvos, kokia patiekalo kilmė, svarbiausia, kad būtų skanu ir kad nereikėtų užsiknisti ieškant sudėtinių dalių. O ar jis ten lenkiškas, ar vokiškas, kam ten įdomu. Pagaminta lietuviškoje virtuvėje - vadinasi, lietuviškas :{)
[User Picture Icon]
From:popas
Date:June 26th, 2008 12:41 pm (UTC)
(Permanent Link)
Na tai ir sakau - yra kaip yra :) Nėra knygų tai kulinarinio paveldo fondas renka visokias nuotrupas iš bobučių.

Anksčiau viskas kitaip buvo - ir tautiškumas tas kitoks, ir žmonių "gerbūvis", ir mada, bei komercija.

Gerai tai ar blogai tiesiog nutariama tą ar aną laikyti kulinariniu paveldu. Taip su visa istorija. Niesk nežino kaip buvo iš tikro. Tad ir ateities kartoms liks Imbrasienės knygutės su kulinariniu paveldu. Na dar gal liks ir Sako daugiatomė enciklopedija, jei tik bus išleista :D

Na belieka palinkėti, kad kei leisi savo kulinarinę knygą, jojie būtų "tautiški patiekalai", kurie būtų iš tikro autentiški :) Tada tau palikuoniai padėkos :)
[User Picture Icon]
From:mishrune
Date:June 26th, 2008 11:47 am (UTC)

tikrasis paveldas butu patiekalai, kuriuos galima pasigamint is vietiniu augalu ir gyvunu ir valgyt

(Permanent Link)
Pritariu visom keturiom. :)

Ir tie patys šaltibarščiai gali būti bent mažumą labiau "trū", jei vietoj įgrisusių burokėlių naudoti senas geras rūgštynes. Pas mumi kaime tik tokius darydavo. ;)

Kaip tik turiu čia bėdą - reiks dvi dienas virti ant laužo srėbalą išrankiems sostinės vaikučiams. Reikalauja autentikos, o troškintų balandų ir virtos kiaulienos kratosi kaip velnias kryžiaus. Prašė ropių - kaip paaiškėjo, matė jas tik paveikslėliuose ir neturi supratimo, kas do skonis. Vienžo... Ar tik neteks man tų septynių litrų sriubos šliurpti pačiai? :D

(apie šlapianką ir margariną - ū, gražiai!)
[User Picture Icon]
From:giedrius_v
Date:June 26th, 2008 12:10 pm (UTC)

Re: tikrasis paveldas butu patiekalai, kuriuos galima pasigamint is vietiniu augalu ir gyvunu ir val

(Permanent Link)
Su ropėm tai aš nerizikuočiau. Kažkodėl įtarimas, kad paragaus, ir tuo viskas baigsis, užsimanys bulvių su tušonke ;{)
[User Picture Icon]
From:mishrune
Date:June 26th, 2008 04:12 pm (UTC)

Re: tikrasis paveldas butu patiekalai, kuriuos galima pasigamint is vietiniu augalu ir gyvunu ir val

(Permanent Link)
Tai ir nerizikuosiu greičiausiai, o ir nelabai įsivaizduoju, ar įmanoma tokiu metu anų gaut. Pati tik vaikystėj ragavus, anė velnio nepamenu, koks skonis (bet kai man ir senelio nudžiautas virtas pašarinis runkelis kartais sueidavo, tai nemanau, kad būt baisiau). Vienok už balandas, dilgėles ir karkas galiu atsakyt, ir skanu, ir autentiška... na, bent jau man taip atrodo. :)

O kad užsimanys tušonkės ar dešrelių su kečupu, tai čia šimtaprocentinė garantija. Įtariu, bus ir spraito buteliai po pagalvėm suslapstyti, ir cheminių riešutukų kišenės prigrūstos... :D
[User Picture Icon]
From:nemunas
Date:June 30th, 2008 05:20 am (UTC)
(Permanent Link)
Per BBC2 (mano galva geriausias kanalas pasaulyje:) žiūrėjau tokią laidą, kurioje rodė, kaip vyras ir žmona visą savaitę maitinosi 19 amžiaus pradžios anglijos turtingųjų luomo maistu. daug ten visokių autentiškų reseptų parodė, bet įdomiausia buvo - cukraus kiekis. kadangi cukrus tais laikais kainavo nežmoniškus pinigus, jį galėdavo sau leisti tik turtingieji, ir, kadangi reikėjo pasirodyti, kad esi turtingas, jo valgė daug. Karalienės Viktorijos dantys dėl tos priežasties buvo išpuvę ir juodi (net priekiniai), o tai įvedė naują madą - babyznos prieš balius išsidažydavo juodai dantis - vaizdas jaučiu buvo kaip budulių su sijonais.
Žodžiu - mitai, mitais, istorijos istorijom, o praeitį reikia žinoti ir pasiimti iš ten tai, kas mums dabar atrodo geriausia.
From:(Anonymous)
Date:October 7th, 2008 08:08 am (UTC)

Neblogai

(Permanent Link)
Gerai