Pas dėdę Knight'ą

Apie matavimo vienetus

Fri, 09 May 2008 11:50:58 GMT

Iš "Nestandartinių matavimo vienetų enciklopedijos":

Matuojant literatūros kietumą dažnai sutinkamas matavimo vienetas - Kingas (Kng). 1Kng apytiksliai lygus 1,5 Koontz'o (Ktz) ir beveik lygus vienam Koji (Szk). Lietuvos rinkoje 1Kng bandytas prilyginti vienam Knight'ui (Kht). Tai sukėlė daug pasipiktinimo "Literatūros Vertinimo Pagal Viršelį" (LVPV) narių tarpe. Pasak jų, net mintis apie 1Kng == 1Kht yra šventvagiška ir verta griežčiausio pasmerkimo.

Nereikėtų painioti Kingų su panašiais matavimo vienetais - Queenais (Qn). Qn matuojamas muzikos, o ne literatūros kūrinių kietumas. 1 Qn apytiksliai lygus vienai Metalo Likai (Ml), 1,3 Eltono (El) arba trims milijonams ~~Marijonų(Ma)~~ Radžių (Ra).

Dažnai sutinkamas dar smulkesnio vieneto įvedimas - Pensas (Pns), šalia paminint, jog 100Pns = 1Ra. Deja, Pns yra kintamo dydžio vienetas, ir dažnai reiškia tiesiog 1/100 dalį bet kokio vieneto. Dėl tos priežasties šio vieneto standartizuoti neįmanoma, ir jo vertė gali svyruoti gan stipriai net ir vienos paros laikotarpyje. Dar daugiau, net ir tą pačią akimirką skirtingų vertintojų Pns diskretinis išmatavimas standartiniais vienetais gali skirtis. Būtent todėl galima tik palyginti dviejų vartotojų Pns reikšmes, nustatant, kurio Pns didesnis, ką susitikę du vartotojai ir suskumba atlikti pirmiausiai. Paprastai nepakankamas, mažesnis už standartinį Pns įvertinimas skatina vartotojus kompensuoti jo reikšmę. Tokie vartotojai perka brangius automobilius, statosi kelių aukštų dydžio vilas ir pan. Sklinda gandas, kad įstojimas į LVPV virtualiai padidina Pns reikšmę net iki trijų kartų...

Fanartas

Thu, 08 May 2008 04:55:32 GMT

Bakoozhe iš forumas.fantastika.lt pasidalino fanartu, kitaip tariant, fanų kūryba, "Vėjo nuo jūros" tema (atsargiai, spoileriai ;{) )

/me sužavėtas :{)

Ir papūtė vėjelis

Tue, 06 May 2008 06:08:07 GMT

Tiems, kas klausė, kaip galima būtų įsigyti "Vėją nuo jūros", gyvenant užsienyje:

http://www.patogupirkti.lt/book/book.asp?ISBN=9789986972198

Ten kažkur tame puslapyje tikrai turėtų būti visa informacija, kaip užsisakyti. Arba rašykit laišką tiesiai jiems į "patogu pirkti" ir teiraukitės.

Pasivaikščiojimas po kuklų Lietuvos kaimo sodą

Sun, 04 May 2008 19:54:52 GMT

Jei neturite ko veikti, galite pamėginti atspėti, kas yra kas.

Restoranas

Thu, 01 May 2008 19:20:05 GMT

Dukra Vaiva (5 met.) žaidė restoraną. Štai jos pačios sukurtas meniu. Garbės žodis, nieko jai nepadėjau ir nepasakinėjau ;{)

Meniu nėra jokių kokakolų ir spraitų, kas negali nedžiuginti. O dėl vyno... na tai koks gi čia būtų restoranas be vyno?

P.S. vėliau ji žaliu flomasteriu bandė taisyti klaidas, ir truputį užsimiršusi pridėjo dar vieną patiekalą, matyt, "special of the day" ;{)

Tęsiant vorų temą

Thu, 01 May 2008 19:11:34 GMT

Štai šis kadras man labiausiai patinka. Gaila tik, kad akys neryškiai gavosi:

dar apie vėjus

Thu, 01 May 2008 16:12:34 GMT

Žmonės kalba, kad Vilniuje, užsukus į Maxima bazę, kur prie Gariūnų turgaus, verta užmesti akį į kažkur ten esančias knygų lentynas. Visai galimas dalykas, jog ne tik ten, bet ir kituose knygynuose...

O šiaip, jeigu kas norėtų susitikti ir paplepėti apie ką nors, apie grybus tarkim, ar apie uogas, ar dzūkų mergas, planuoju šį šeštadienį apsilankyti Kaune, Lituanikone, kuris vyks Ryšių istorijos muziejuje (Rotušės a. 19, jeigu gerai įsivaizduoju, tai kažkur toje rotušės aikštės pusėje, kur kunigų seminarija). Programoje rašo, jog vyks "Vėjas nuo jūros" pristatymas nuo 14:00, bet bijau, kad aš pats ten pasirodysiu tik kokią 16:00, taip kad tiksliai nežinau, kaip ten bus. Jeigu bus sąlygos, pristatymą reikės organizuoti spontaniškai maždaug tuo metu, apie ketvirtą-penktą, gal truputį vėliau. Atsivešiu gitarą; nuo 19:00 suplanuotas filksingo komandos grojimas, į kur piktasis Maumazas, sugundęs suviliojęs, įsitraukė ir mane. Turėtų būti smagu. O vakare, greičiausiai nuo kokių devynių vakaro, atgal namo rytų kryptimi. Nežinau, ar bus laiko bent po bokaliuką susiurbti kur nors su kuo nors?

Na ką

Thu, 24 Apr 2008 16:59:51 GMT

pingwinas ką tik pranešė, jog Eridano knygynėlyje jau yra.

Kolekcijos papildymas

Mon, 21 Apr 2008 18:01:07 GMT

Šį gražuolį radau ant virtuvės lango:

Industrinis špionažas

Thu, 17 Apr 2008 15:47:04 GMT

Gerai užsikonspiravęs asmuo atsiuntė man iš spaustuvės štai tokį neryškų vaizdelį, fotografuotą su šnipų aparatūra :{) Jį (vaizdelį, ne asmenį ;{) ) iki šiol matė vos keletas žmonių. Ekskliuzyvinis "preview" žurnalo skaitytojams:

Dar pabumbėkim

Mon, 14 Apr 2008 05:41:46 GMT

"Kai pomidoro skiltelės jau lėkštėje ir nematyti akinamai balto jos dugno, galima berti jūros druską. Čia mano ranka nė kiek nesudreba. Druska beriama tolygiai ir preciziškai. Nevalia žudyti pomidoro per dideliu jos kiekiu, tereikia mažu žiupsneliu sukelti šiam raudonskruosčiui agoniją, kaip matadoras pirmu dūriu sukelia agoniją besiblaškančiam koridoje buliui.
Kraujuojantį pomidorą lyg pilkos snaigės, krintančios iš dangaus, pribaigia juodieji pipirai.
Staigiais judesiais sukdamas malūnėlį ir laikydamas jį kuo aukščiau, aš, lyg šokdamas flamenką, aistringai sušunku – basta! Aštrumo jau pakaks!"

Internetas sako, jog tai citata iš R. Ščesnavičiaus "Gurmano užrašai". Negaliu atsispirti pagundai pratęsti:

"Atmetu sniego baltumo skraistę į šalį ir gracingu judesiu stumteliu trapiausio porceliano lėkštelę pagalbininko link. Allez!, sušunku jam, sudėdamas į šūksnį visą savo aistrą, kuo greičiausiai užpilk olio extra vergine! Ir kai srovelė kvapiausių alyvuogių syvų, kaip dievų ambrozija, paliečia agonijoje trūkčiojančius pomidorus ir nusirita kruvinomis jų žaizdomis, aš apsisuku aplink, iškėlęs rankas idealioje bolero padėtyje, o mano kojos tuo metu su įniršiu trypia zapateados compas.

Bet atsipalaiduoti nevalia! Savo žiauraus ir tuo pačiu tokio romantiško likimo - būti supjaustytiems chirurgo skalpelio aštrumo molibdeno peilio mano rankoje - dar laukia dešimt pomidorų, o laiko tam beliko vos dvi valandos."

Degustacija

Fri, 11 Apr 2008 07:10:51 GMT

Vakar visai netyčia parduotuvėje pastebėjau suvenyrinį komplektėlį, kurį leidžia Stakliškėse UAB "Lietuviškas Midus". Komplekte - šeši buteliukai po 40ml skirtingų kompanijos leidžiamos produkcijos pavyzdžių. Kartu su brangiausiaja per vakarą visai skaniai tą komplektėlį ir sudegustavom.

Komplekte buvo tokie gėrimai:

1. Midus "Stakliškės". 12% alc/vol. Natūraliai fermentuotas midus, su apyniais, liepžiedžiais, kadagių uogomis.

Saldus, puikiai jaučiasi medaus skonis ir liepžiedžiai. Manau, tikrai labai neblogai būtų išgerti taurelę šio gėrimo po sočių pietų vietoj deserto, panašiai, kaip šerį, nors skonio atspalvis ir kitoks. Taip pat mielai naudočiau jį kai kuriems padažams, tarkim, garstyčių, grietinėlės ir medaus, pagardinti. Labai maloniai geriasi, net nesitikėjau. Nuoširdus įvertinimas 5 iš 5.

2. Midus "Bočių". 14% alc/vol. Natūraliai fermentuotas midus, apyniai, kadagio uogos.

Nors pagal sudėtį labai panašus į pirmąjį variantą, tačiau šis midus kiek mažiau saldus, labiau išreikštas apynių skonis, jaučiasi kažkas panašaus į džiovintą citrinos žievelę, prieskoniai kiek "tamsesnio" skonio. Labiau tiktų pagurkšnojimui šiaip, nei desertui, panašiose situacijose, kuomet paprastai gurkšnojama taurė raudono vyno. Tiesiog šiaip, ne prie maisto. 5 iš 5.

3. Midaus nektaras "Vilnius". 25% alc/vol. Midaus pusgaminis, braškių sultys, liepžiedžiai, gilės, gvazdikėliai, kadugių uogos, pelynai.

Sudėtis įdomi, viliojanti. Deja, rezultatas stipriai nuvylė. Šį gėrimą reikėtų arba gaminti stipresnį, 40%, arba kažką keisti receptūroje. Pirmas įspūdis paragavus - kad ragauji vieną iš "rašalų", spirituotų vynų ala "Šaltinėlis" ar "Versmė". Galbūt teisingai priderinus prie patiekalo, ar paragavus daugiau ir dažniau, įspūdis ir pasikeistų, bet dabar galiu rašyti tik labai subjektyvų 2 iš 5.

4. Midaus nektaras "Šventinė". 30% alc/vol. Midaus pusgaminis, mėlynių, spanguolių ir vyšnių sultys.

Spalva įdomi, raudona. Jaučiasi gan gerai išreikštas vyšnių skonis, medaus aromatas. Įdomus toks, nelabai saldus, labiau į rūgštumą, šiaip pagurkšnojimui kažkaip nelabai. Asmeniškai man ragaujant norėjosi, kad greta būtų sultingas steikas, dar geriau žvėrienos kepsnys, tuomet šis gėrimas tiktų puikiausiai. 4 iš 5.

5. Midaus nektaras "Raganaitė". 40,5% alc/vol. Midaus pusgaminis, vyšniu, raud. ir juod. serbentų sultys, antpilas, midaus distiliatas, medus

Iš visų šešių ragautų gėrimų šis labiausiai kvepėjo medumi. Labai puikiai pabrėžtas medaus skonis, truputis priedų, kurie neįkyrūs ir tik pabrėžia, jog tai - gėrimas būtent iš medaus. Saldus, labiau tiktų prie deserto (ar vietoj deserto). Iš stipresnių gėrimų labiausiai patikęs. 5+ iš 5.

6. Midaus nektaras "Suktinis". 50% alc/vol. Midaus pusgaminis, gvazdikų žiedai, tuopų pumpurai, ąžuolų gilės, kadagių uogos

Stipriausias gėrimas komplekte. Kvapas kur kas silpnesnis, nei "Raganaitės", ir po jos jis kažkaip nesigėrė, nors patį "Suktinį" atskirai aš esu daug kartų ragavęs ir jį mėgstu. Stipriau jaučiasi prieskoniai, tačiau medaus kvapo neužgožia, tik daro jį savotiškai "aštresnį". Šį gėrimą rekomenduočiau žiemos vakarams, prie židinio, kuomet grįžti iš lauko sušalęs ir bandai atitirpti, ar prie stipraus skonio mėsiškų patiekalų. 4 iš 5 (komplekto kontekste, ragaujant atskirai - 5).

Taigi tokie būtų mano subjektyvūs atsiliepimai. Jeigu būtų mano valia, aš iš komplekto išmesčiau "Vilnių" ir vietoj jo įdėčiau 40ml "Žalgirio" (75% alc/vol) kaip siurprizo ar šoko faktorių užsieniečiams, nusipirkusiems šį rinkinuką kaip suvenyrą, bet ko gero komerciškai tai nenaudinga.

Reikia pabambėti

Fri, 11 Apr 2008 05:47:50 GMT

Šiandien bambėsiu apie visai neseniai leidyklos "Baltos Lankos" išleistą knygą, "Lietuvių kulinarijos paveldas", kurią vakar, pasinaudodamas Vagos knygyno suteikta 10% nuolaida, visgi nusprendžiau įsigyti.

Reiktų pradėti nuo to, kad knygą parduota už 40Lt ( tiesa, perkant per leidyklos web puslapį - 34). Už tokią kainą jau norėtųsi kažko tokio, kas tikrai nenuviltų. Kažko, kas patrauktų, sudomintų, būtų tuo pat metu ir smagus skaitinys, ir taip pat pamokytų, kaip vieną ar kitą paveldo patiekalą galima būtų pasigaminti ir namų sąlygomis.

Pavarčius ir paskaičius man susidarė toks knygos kūrimo proceso įspūdis: autorė važiuoja tai į vieną, tai į kitą kaimą, pasisodina prie stalo kokią seną bobulytę, ir klausinėja jos: "O kaip, sakykit, senais laikais gamindavo šaltibarščius? O meduoliai kaip, ar buvo? O kokių dar senų patiekalų atsimenat?".

Bobulytės atsakymai būtų apytiksliai tokie: "Nu tep, vaikeli, gamydavom ir šaltibarščius. Raik paimc burokų, rūgštaus pieno, agurkų, krapų ir sumaišyc viskų. O meduoliai, pas mus tai juos vadydavo "piernykais", tai toki sausainiai, katruos kadu kepa, tai tešlon medaus ir prieskonių inmaišo".

Autorė stropiai rašo bloknotėlyje:
Marcinkonių k., Varėnos raj.
Šaltibarščiai. Burokai, rūgpienis, agurkai ir krapai. Sumaišyti.
Piernykai (meduoliai). Kepti sausainius, primaišant medaus ir prieskonių.

Taip, ji atliko didelį darbą, privažinėjo po įvairiausius kaimus, užduodama skirtingoms bobulytėms tuos pačius klausimus, dėl to gavo daug komentarų apie tą patį patiekalą, kad ir apie tuos pačius meduolius ar šaltibarščius.

Tačiau, kas blogiausia, toliau ji tuos savo užrašus tiesiog atkalė į wordą ir išleido kaip knygą. Jokių apibendrinimų. Jokios analizės. Jokios interpretacijos. Netgi nuotraukos nė vienos. Tiesiog štai toks konspektas. Netgi ne receptai, o tiesiog taip po porą abstrakčių sakinių.

Todėl man automatiškai kilo klausimas, o kokiai auditorijai išleista ši knyga? Greičiausiai ne tiems, kurie domisi kulinarija, nebent tik tokiems, kurie iš poros žodžių viską supranta, ką ta bobulytė turėjo omeny, ir gali intuityviai parinkti ingredientų proporcijas. Pradedantysis kulinaras su šia knyga neturės ko veikti.

Kitas dalykas, kuomet viskas paremta tik žmonių pasakojimais, apimamas laiko tarpas bus tik toks, kokio amžiaus bus vyriausias apklaustas žmogus. Netgi ir susiradus šimtametę bobulytę, nenukeliausime prisiminimais toliau, nei iki XXa pradžios. Automatiškai "kulinarinis paveldas" bus apribotas tik XX amžiumi, pusę kurio, kaip gerai žinome, Lietuva praleido okupacijoje. Kur aš suku: jeigu jau tai ne kulinarinė knyga, tai galbūt ji istorinė? Deja, būtent dėl apimamo laikotarpio rėmų man ji tokia nepasirodė.

Tuomet galbūt tai etnografinę vertę turinti knyga? Taip, be abejonės, prisiminimus skaityti įdomu, kad ir užrašytus taip, telegramiškai. Gaila tik, kad buvo sulietuvinta apklaustųjų tarmiška kalba.

Ar ši knyga populiarina senuosius lietuviškuosius patiekalus? Kad nelabai, pagal aprašymus pagamins retas skaitytojas. Ar ji užgriebia pakankamai giliai, kad paaiškėtų vieno ar kito patiekalo šaknys? Irgi ne. Ar ją išvertus į anglų kalbą ja susidomėtų užsienietis? Vargu.

Taigi, ką turim? Konspektą, kiek aprūšiuotą pagal temas, ir tai nelabai kruopščiai (pvz, veršienos kumpis nugrūstas prie subproduktų), už kurį prašo 40,85Lt. Ar jis vertas prašomų pinigų? Apie tai, žinoma, kiekvienas susidarys asmeninę nuomonę. Aš asmeniškai nesijaučiu labai nuskurdęs, bet tik todėl, kad pats labai domiuosi knygos tema, ir tuos prisiminimus aš vis viena vienur ar kitur panaudosiu, kad ir, tarkim, etimologiniams tyrinėjimams. Ar verta buvo šią knygą leisti kietais viršeliais? Tik tam, kad kas nors nusipirktų knygą neskaitęs, grynai iš patriotiškų paskatų, kad pasidėtų knygą į lentyną ir ji ten gražiai atrodytų. Ko gero, tokia ir būtų pagrindinė šios knygos išleidimo priežastis, kaip tai bebūtų liūdna.

Nuotraukos

Wed, 09 Apr 2008 16:43:38 GMT

Įmečiau keletą nuotraukų prie sultinių, nelabai kokios, bet geresnių kol kas neturiu. Refresh'inkit puslapį, kam nesimato.

Norėjau dar pora vaizdelių pasidalinti:

Šitas veikėjas išsiaiškino, kad galima prisistumti kėdę ir pasiekti visur, kur tik norisi:

Apie sultinius

Wed, 09 Apr 2008 09:05:22 GMT

Sultinių yra daug ir pačių įvairiausių. Kai kurie iš jų išverda per pusvalandį, kai kuriuos reikėtų virti 6-8 valandas ir ilgiau. Iš ko juos virti, irgi labai platus spektras. Pamėginsiu bent truputį apžvelgti šią temą.

Beveik visi kulinarijos vadovėliai prasideda nuo sultinių virimo, vėliau pamažu sukant kalbą link sriubų, na o toliau jau išplaukiant į gilesnius ir sudėtingesnius vandenis. Įsisavinus keletą nesudėtingų virimo būdų, galėsime ne tik kad mėgautis kvapnia sriuba, bet tuo pačiu ir virtuvėje bus mažiau maisto išmetama: suvirti į sultinį galima praktiškai visas mėsos atraižas, kauliukus ir kremzles.

Ilgai galvojau, kaip pateikti tuos sultinių virimo būdus, ir visgi nusprendžiau, jog paprasčiausia būtų tiesiog pateikti pavyzdžių su komentarais, o ten jau matysis visi panašumai ir skirtumai.

Vištienos sultinys

Taigi, vienas elementariausių sultinių būtų vištienos. Jį galima virti ir iš visos vištos; anksčiau, kuomet parduotuvėse būdavo tik mėlynosios veislės vištos, nesunkiai atskiriamos iš tipiškų pamėlusių galūnių, jas vartoti buvo galima tik taip išvirus ( antra vertus, būtent iš tokių, senesnių vištų sultiniai būdavo patys skaniausi). Dabar gi parduotuvėse daugiausia vien tik broileriniai viščiukai. Galima virti sultinį ir iš viso viščiuko, ypač, kuomet norima gauti sodresnį ir maistingesnį sultinį, tarkim, jėgų atstatymui po ilgo ir sudėtingo šventimo. Kiek praktiškiau būtų kiekvieną kartą, nupjausčius mėsą nuo broilerio, karkasą ir atlikusias nuoraižas, sparniukų galus ir kt. kaulus sumesti į maišelį ir užšaldyti kameroje. Kuomet prisikaupia dviejų vištų komplektai, juos virti kartu. Arba kitas, paprastesnis variantas - turguje paimti broilerių nugarėlių, jas šiuo metu parduoda po 3-3,5 lito už kg.

Karkasus, iš kurių virsime sultinį, sukapojame į kelias dalis, kad mažiau užimtų vietos puode. Užpilame vandeniu taip, kad apsemtų. Vandens kiekis gali keistis, bet optimaliausia - nuo tokio, kai vos apsemia, iki tiek, kad būtų pakilęs virš verdamų dalių maždaug puse esamų dalių aukščio. Tarkim, jeigu karkasai užima kažkur pusę puodo, vandens pilti maksimum iki 3/4 puodo aukščio. Įpylus per daug sultinys bus silpnas ir neteiks tiek malonumo valgant. Nors, aišku, visi skirtingai mėgsta.

Statome puodą ant ugnies, kaitiname. Truputį likus iki užvirimo į paviršių ims kilti pilkos putos. Palaukiame, kol jų prisikaups ir kol jos sukibs į didesnes "saleles", tuomet atsargiai jas nuimame šaukštu.

Kai užvirs, ugnį sumažiname iki minimumo, kad vandens paviršius vos krutėtų. Įmetame stambiai supjaustytas morkas, svogūnus, saliero šaknis čia labai tinka irgi. Kiek dėti? Pagal tai, kiek mėsos, na ir, žinoma, pagal savo pačių pomėgius. Aš aštuonių litrų puodui dedu maždaug porą vaikiško kumštuko dydžio svogūnų, didelę morką, ketvirtį saliero gumbo. Įmetame prieskonių - lauro lapelį, paprastų pipirų grūdelių keliolika, keletą kvapiųjų, du-tris gvazdikėlius. Galima padaryti ir tokį "fintą": svogūno pusikės nepjaustyti, o tiesiog įbesti tiesiai į svogūną tuos du-tris gvazdikėlius, truputį įpjauti svogūną iš viršaus ir į įpjovą įkišti lauro lapą. Įberkite truputį druskos, mažą žiupsnelį, kad būtų toli gražu iki pilno reikiamo druskos kiekio.

Gerai sureguliuojame ugnį, puodą uždengiame, palikdami nedidelį plyšelį, ir verdame. Taip, tai taip paprasta. Reikia tik karts nuo karto žvilgtelėti, ar neįsismarkavo virimas, turi vos vos burbuliuoti. Daugiau jokios priežiūros nereikia. Jeigu netyčia pražiopsojote ir prasidėjo stiprus virimas, tiesiog primažinkite ugnį, įpilkite verdančio vandens iki pirminio lygio, ir virkite toliau.

Kažkur po pusantros valandos sultinys jau kvepės maždaug taip, kaip turėtų, bet skanesnis jis bus, jeigu leisite jam pavirti bent 3-4 valandas, kad kaip reikiant ištirptų vištienos kremzlės ir sultinys įgautų daugiau "konkretumo" ar "sotumo".

Jeigu manote, jog neturite laiko stovėti prie dujinės ir virti kažkokią nelaimingą sriubą kelias valandas, pažvelkite į tai kitaip: savaitgalį, iš karto po pusryčių, užstatote jį virti ir užsiimate kuo tik norite. Taip, praktiškai nieko neprižiūrint, pietums jau turėsite puikios sriubos.

Kai išvirs, gautą sultinį nukoškite per sietelį, galima ir per merlę. Atsargiai nugriebkite riebalus nuo paviršiaus, arba palikite per naktį šaltai, kad jie sustingtų ir pabaltuotų. Jeigu norite, galite nukrapštyti mėsą nuo likusių kaulų, bet ji bus suvirusi ir sausa, visas savo maistingas medžiagas atidavusi sultiniui. Ir visgi, permalus ją per mėsmalę, pridėjus prieskonių, ją galima suvynioti į kokius nors blynelius ar panašiai, jeigu jau labai norisi. Jeigu norite maistingesnės mėsos, ją reikėtų nukrapštyti pavirus kokią valandą, o likusius kaulus ir kremzles sudėti atgal į sultinį ir pabaigti virti.

Rudasis vištienos sultinys

Čia bus kiek kitoks principas. Šis sultinys verdamas vien tik iš vištos kaulų, likusių nuo keptos vištos. Vištos mėsą nupjaustėte, suvalgėte, liko karkasas, ką su juo daryti? Vėlgi, nemesti, o išsaugoti, o kai prisikaups daugiau, sukapoti, sumesti į puodą, įdėti čiobrelių (aš kartais vištą kepu į vidų prikimšdamas įvairių žolių ar tiesiog šiaip šviežių čiobrelių, tuomet galima sudėti tuos pačius, su kuriais kepė). Toliau - analogiškai, kaip ankstesniame recepte, dedame morkų, svogūnų, salierų, kuriuos galima prieš tai pakepinti keptuvėje ant stiprios ugnies, kol paruduos. Prieskonių galima mažiau, nes višta kepama jau buvo priprieskoninta. Virti irgi galima kiek trumpiau, kokias dvi-tris valandas. Gausis tamsesnis vištienos sultinys, kiek silpnesnio skonio, tačiau kitoks, nei iš šviežios vištienos. Puikiai tiks sriubai, kai įprastinis vištienos sultinys atsibosta, ir tuo pačiu sunaudojami likę nuo keptos vištos kaulai.

Analogiškus sultinius (paprastą baltąjį ir rudąjį ) galima virti ir iš kalakuto kaulų.

Rudasis veršienos sultinys

Veršienos kaulai turi daug kremzlių, kurios verdamos sultiniui atiduoda savo želatiną. Dėl tos priežasties veršienos sultiniai lengvai stingsta į drebučius, o sriubos ar kt patiekalai, pagaminti su juo, būna labai sotūs. Šalyse, kuriose nevalgo kiaulienos, vietinį šaltienos atitikmenį verda būtent iš veršienos kaulų ir kojų.

Šis sultinys paprastai verdamas iš veršienos kaulų, pridedant vieną-kitą gabalėlį mėsos. Mėsininkai turguje paprastai perkant kaulus įmeta ir porą-trejetą mėsingesnių kremzlių už kaulų kainą. Kaina šiuo metu - apie 2-2,5Lt už kg.

Kaulus sudedame į aliejumi suteptą skardą ir kišame į stipriai įkaitintą orkaitę. Kaulai turi paskrusti ir imti kvepėti. Taip pat, juos perkant reikėtų paprašyti, kad mėsininkas juos suskaldytų į nedidelius, kokių 7-10cm ilgio gabalėlius, tuomet prie skonio prisidės ir kaulų smegenys. Maždaug praėjus pusvalandžiui žvilgtelim, kaip jie ten kepa, apverčiame juos ant kitos pusės, pakepame dar kokį ketvirtį valandos. Žiūrėkite pagal situaciją. Jų sudeginti nereikia, bet jie turėtų paruduoti (žr nuotrauką. Turėjau svogūno pusikę, atlikusią nuo kito patiekalo, įmečiau ir ją kepti).

Su daržovėmis galima pasielgti dvejopai. Jas galima supjaustyti stambiais gabalais ir dėti kartu su kaulais, kad kartu apkeptų, arba apkepinti jas atskirai ir dėti į sultinį jau prieš pat pabaigą. Dviems kilogramams kaulų - apie pora svogūnų, didelė morka, ketvirtis stambaus saliero gumbo, ar pusė, jeigu mažesnis. Imant tiksliau, reikia maždaug po 100gr morkų ir salierų, ir 200gr svogūnų. Jeigu turite atlikusios nuo salotų porų žaliosios dalies, jas irgi galima sumesti dabar, pradedant virti.

Užpilame vandeniu, kad kaulus apsemtų, duodame užvirti. Putų bus, bet labai nedaug, jos paprastai sukepa ir po to verdant nebeišsiskiria taip gausiai.

Nugriebiame putas. Skardą, kurioje kepė kaulai, įkaitiname, užpilame vandeniu, ir nugremžiame visus prikepusius gabalėlius, kol dugnas bus švarus. Viską pilame kartu į puodą su sultiniu.

Šį sultinį reikėtų virti mažiausiai 5-6 valandas. Optimaliausias variantas - palikti virti per naktį, kokias 8 val, bet tik tuo atveju, jeigu pasitikite savo virykle, nes palikta silpna ugnis senesnėse dujinėse turi tendenciją užgesti.

Likus valandai iki planuojamos virimo pabaigos, sudedame pakepintas daržoves (jeigu jų dar nesudėjome), keliolika juodųjų pipirų grūdelių, keletą kvapiųjų, lauro lapų porą, tris-keturis gvazdikėlius. Taip pat kelias šakeles šviežio čiobrelio, kartu su petražolių stiebeliais, jeigu tokių turite, ar pačiomis petražolėmis. Perkošiame, ir t.t. kaip ankstesniame recepte.

Rudasis veršienos sultinys, jau ataušęs, bet dar nenuimtais riebalais:

Jautienos sultinys

Jis paprastai verdamas iš jautienos mėsos. Jeigu norite, kad virta mėsa būtų geresnio skonio, dėkite ją į verdantį vandenį. Jeigu labiau domina pats sultinys - dėkite į šaltą ir užvirinkite iš lėto. Daržovės, prieskoniai - analogiškai kaip aukščiau. Dažnai lietuvių virtuvėje šis sultinys verdamas kartu su sriuba, t.y. pradedama virti mėsa, išverdama maždaug iki pusės, tuomet sudedamos daržovės ir baigiamos virti kartu su mėsa, kuri pabaigoje išimama. Taip, be abejo, greičiau ir patogiau, tačiau taip išvirto sultinio jau nebepavyks nuskaidrinti (žr žemiau). Mėsa paprastai išverda, priklausomai nuo gabalo dydžio, per dvi-tris valandas, arba greičiau, jeigu bus supjaustyta mažais gabalėliais. Galima taip pat virti sultinį ir iš faršo, tuomes jis išverda per kažkur pusvalandį. (Tokį "faršinį" sultinį paprastai verda ligoniams, kurių organizmas atmeta kitokį maistą.)

Kiaulienos sultinys

Virti analogiškai, kaip veršienos, tik prie prieskonių gerai dar tinka kmynai, anyžių sėklos ar žvaigždinis anyžius, cinamono lazdelė, česnakai, garstyčių grūdeliai. Šis sultinys gerai tinka sriuboms iš žirnių ar pupelių.

Antienos - žąsienos ir jų kaulų sultinys

Šiuos kaulus galima interpretuoti kaip kiaulienos, jiems tinka tie patys prieskoniai.

Šaltiena (kaip atskira kiaulienos sultinio rūšis)

Verdama iš kiaulės kojų, galvų, ausų, odos gabalų, kumpio galų (galima ir rūkytų, dar skaniau). Verdama analogiškai, kaip veršienos sultinys, tik nekepinama, ir verdama ilgai, kokias 6-8 valandas, kol iš kojų lengvai atsiskiria kaulai. Šia tema, ko gero, teks rašyti atskirą straipsnelį.

Žvėrienos kaulų sultinys

Vėlgi, analogiškai kaip veršienos kaulų sultiniui, iš prieskonių akcentą gerai daryti į čiobrelių pusę, pridedant kadagio uogų.

Na, manau, sistemą maždaug supratote. Čia dar galima būtų paminėti žuvies sultinį, taip pat sultinį iš vėžiagyvių lukštų. Dar vėliau papildysiu, jeigu prisiminsiu, ką pamiršau.

UPD: va dar prisiminiau:

Rudasis avienos sultinys

Virti panašiai, kaip veršienos. Iš prieskonių - kadagių uogos, mėtų kotukai, kuminas (arba tie patys kmynai, jie irgi tinka, nors ir kitaip), rozmarinas.

Daržovių sultinys

Paimti apytiksliai vienodais kiekiais svogūnų, porų, salierų stiebų, kopūstų, morkų, pomidorų, keletą česnako skiltelių, apkepinti viską aliejuje ir užpylus vandeniu virti apie gerą pusvalandį( nebūtinai būtent šitas daržoves, galima kombinaciją). Apkepinti galima tik truputį, kad suminkštėtų, arba kaip reikiant, kad paskrustų. Abiem atvejais bus skirtingas skonis. Iš prieskonių, kuriuos reikia sudėti pačioje pradžioje: jeigu yra, gerai tinka petražolių stiebai, taip pat traiškyti pipirų grūdeliai, lauro lapas, pankolių sėklos arba čiobreliai. Vėlgi, galima parinkti pagal skonį.

Greitasis sultinys (Court bouillon, pažodžiui "trumpasis sultinys")

Jis dažnai naudojamas išvirti žuvį (netgi ne išvirti, nes sultinys gaminimo metu neverda, o pakyla tik iki kokių 70-80 laipsnių, žodžiu, jis turi nevirti, o tik stipriai garuoti). Jam imama vandens, įpilama truputį balto vyno acto, nedaug, santykiu maždaug 20:1, kad tik truputį jaustųsi rūgštumo. Galima ir vyno vietoj acto, tada jo kiek daugiau. Beriama smulkiai pjaustytų morkų ir svogūnų, maždaug lygiomis dalimis, ir nemažai, negailint, kad penkiems litrams būtų kokie 700-800gr daržovių, pora lauro lapų, čiobrelių, petražolių stiebų. Paverdama viskas nepilną valandą, tuomet įberiama nedidelė saujelė pipirų grūdelių ir dar pavirinama apie dešimt minučių, kad imtų kvepėti. Tokiame sultinyje-marinate labai skanu išvirti, tarkim, lydeką, supjaustytą gabalėliais ir iš pradžių palaikius pasūdytą. O pateikti lydeką, tarkim, su beurre noisette, "riešutiniu sviestu", kas iš esmės yra viso labo tik sviestas, padegintas, kol paruduos, ir tuomet į jį įberiamos kapotos petražolės, kurios irgi pakepinamos iki traškumo, ir truputį pipirų, druskos ir citrinos sulčių.

Tai toli gražu ne visi variantai. Galima, pvz, veršienos sultinį virti ir iš mėsos, ne tik iš kaulų. Galima ir maišyti įvairias mėsos rūšis, kiekvieną kartą išgaunant skirtingą skonį. Tarkim, neretai verdant sultinį senesnėse knygose randu: paimkite 5kg jautienos, veršienos mentę, dvi vištas, porą putpelių ir kiškį. Ar kažką panašaus. Taip kad taisyklių praktiškai nėra, svarbiausia - lėtas ir ilgas virimas, plius prieskoniai ir aromatinės daržovės, parinkti pagal konkrečią situaciją.

Sultinio nuskaidrinimas

Kartais norima, kad sultinys liktų tokio pat skonio, tačiau taptų skaidrus. Tai reikalinga, tarkim, gaminant šaltieną ar drebučius, arba verdant konsome - nuskaidrinto sultinio sriubą.

Paprasčiausias būdas nuskaidrinti - neleisti, kad susidrumzlintų. Virti labai nestipriai, kad paviršiuje tik karts nuo karto iškiltų burbuliukas.

Jeigu visgi susidrumstė - ne bėda. Imame kiaušinio baltymų, maždaug vienas baltymas litrui sultinio. Baltymus lengvai suplakame su trupučiu vandens, kad atsirastų truputį putų, o patys baltymai suskystėtų, nebesitemptų kaip snargliai. Sultinį atvėsiname, iki maksimum 40-50 laipsnių temperatūros, ir šluotele gerai įmaišome baltymus. Galima kartu su baltymais įmesti ir sutraiškytus kiaušinių lukštus, nuo jų geriau susiriša baltymai. Tuomet lėtai keliame temperatūrą, vis pamaišydami, kol paviršiuje pasirodys pirmosios baltymų kruopelės. Kai jos pasirodo, nebemaišome, toliau verdame, kol užvirs. Baltymai pamažu susitrauks ir iškils į paviršių, sudarydami "kepurę". Joje galima padaryti porą skylių ir stebėti, kaip verda. Pavirus ant vidutinės ugnies kokias 10-15 minučių, ugnį išjungiame, kepurę atsargiai nustumiame į šoną, ir samčiu iš atsivėrusio plyšio semiame skaidrų sultinį, kurį pilame į indą per merlę, kuri sugaudys netyčia patekusias baltymų kruopeles.

Sultinio išlaikymas ilgą laiką

Sultinio galima prisivirti ir daugiau, ir užšaldyti kameroje. Jis puikiai išsilaiko, ir jūs bet kada turėsite naminio sultinio, galėsite pamiršti visus tuos sauso sultinio kubelius. Jeigu vieta šaldytuvo kameroje ribota, sultinį galima nuvirti, kol liks tik pusė ar net tik trečdalis buvusio tūrio (atsargiai ir maišant, kad nepridegtų prie dugno), iki kone sirupo konsistencijos, tuomet atšaldyti, išpilstyti į formeles ledukams, užšaldyti ir, subėrus į maišelį, laikyti kameroje. Tokiu būdu galima tiesiog išsitraukti keletą ledukų kubelių, juos atskiesti vandeniu, ir turėsime porciją sultinio padažui, arba didesnį kiekį - sriubai. O kai kuriems padažams, tarkim, ispaniškajam, reikia būtent tokio nuvirto iki tirštumo veršienos sultinio - demi glace arba glace.

Ką daryti su išsivirtu sultiniu

Elementariausias būdas - išvirti jame truputį ryžių ar smulkių makaronų ir valgyti, užsikandant duona ar bandele. O daugiau - laisvė fantazijai. Gerai išvirtą skanų sultinį sugadinti sunku. Pasūdykite jį. Pridėkite į jį mėgstamų daržovių, žirnių, pupelių, grybų. Sutirštinkite jį miltais, ar permalkite dalį daržovių blenderyje. Atskieskite pienu. (nebūtinai visa tai vienu metu, čia tik pavyzdžiai). Kuomet kepate vištą ar didesnį mėsos gabalą, neišpilkite išsiskyrusių riebalų, pakepinkite juose truputį miltų ir gautu mišiniu sutirštinkite sriubą, bus dar didesnis skonio efektas (iš pradžių į miltus pilti sultinį po truputį, kol gausis košė be gumuliukų, o tuomet atskiesti rimčiau ir užvirinti). Pabaigoje pabarstykite šviežiomis petražolėmis, krapais, kalendra, svogūnų laiškais ar kapotais laiškiniais česnakais. Įmalkite truputį pipirų. Čia nereikia receptų, tiesiog žiūrėkite, ką turite po ranka ar šaldytuve. Ir praktiškai kiekvienu atveju gausite skanią maistingą sriubą.
Taip pat, gamindami troškinius, vietoj vandens įpilkite sultinio. Skonis iš esmės pasikeis į gerąją pusę.

Pamodeliuokime socialinę situaciją

Fri, 04 Apr 2008 06:19:56 GMT

Vaikščioju iš darbo ir į darbą kasdien po pusvalandį į vieną pusę, veikti nelabai yra ko, tad stebiu žmones. Labai įdomus užsiėmimas pamėginti atspėti, kokia galėtų būti vieno ar kito praeivio profesija, ar patenkintas žmogus gyvenimu, kaip jis reaguotų į vienokį ar kitokį atvejį. Toks savotiškas veikėjų kūrimas galvoje ekspromtu.

Vakar bevaikštinėdamas ir bestebėdamas išrutuliojau galvoje tokią socialinę situaciją, kiek pagrįstą realiai matytais vaizdais.

Situacija gali jus šokiruoti. Toliau bus labai neskanūs ir apetitą gadinantys vaizdai.

Įsivaizduokite, kad einate šaligatviu. Ankstyvus rytas, triukšmingi kamščiai, rimti pavienių praeivių veidai. Saulės spinduliai tingiai skverbiasi pro skystučius debesėlius rytinėje pusėje. Palei gatvę stovinčių daugiabučių stiklai nusidažo raudonai. Vėsoka, bet jau nebe taip šalta, kaip prieš porą savaičių.

Priešakyje matote keistą būtybę, tiksliau, jos nugarą, kadangi toji būtybė juda ta pačia kryptimi, kaip ir jūs. Lengvas priešpriešinio vėjo gūsis dvelkteli jums į veidą, ir šnerves nutvilko ambre, susidedantis didesne dalimi iš kelių mėnesių senumo šlapimo, perrūgusio prakaito, tabako ir dar keleto sudedamųjų aromatinių dalių, kurių jūs identifikuoti nesiryžtate. Būtybė apsirengusi purviną apsiaustą, siekiantį iki kelių. Rūbas kažkada buvo žalsvos spalvos. Kairė jo pusė ištepta sudžiūvusiu ir gabalais krintančiu purvu. Dešinėje rankoje suspaustas litrinis plastiko butelis su alumi, beveik tuščias. Kojas būtybė perstatinėja sunkiai, keletą kartų vos nenukrinta, tačiau toliau atkakliai žingsniuoja pirmyn, maždaug 0,2-0,3 km/h greičiu.

Akivaizdu, kad ją kamuoja troškulys ir galvos skausmas, ir ji savo jausmų viduje neslepia, anaiptol, dosniai jais dalijasi su visais sutiktaisiais. Tuo netrunka įsitikinti praeivis, einantis link jūsų. Praeidamas pro jūsų stebimą būtybę, jis daro lanką (kiek tai įmanoma ant siauro šaligatvio), ji atsisuka į jį ir iškriokia keletą nešvankių replikų iš karto keliomis kalbomis. Jai pasisukus šonu, jūs nors ir su vargu, bet visgi identifikuojate būtybę kaip moteriškos lyties individę, nors su moterimis ją sieja, ko gero, tik tos pačios konstrukcijos reprodukciniai organai. Jos veidas tarytum sudėliotas iš lopinėlių: vietomis jis raudonas ir užburkęs, vietomis papuoštas įvairaus sugijimo laipsnio mėlynėmis, vietomis sukrešėjusiu krauju.

Ji eina ta pačia kryptimi, kaip ir jūs, tik dešimt kartų lėčiau. Jums tikrai reikės ją aplenkti. Pereiti į kitą gatvės pusę ar išeiti ant kelio nėra galimybės.

Jūs lenkiate. Ji atsigręžia. Jūs žiūrite tik akies kampučiu, stengiatės kuo greičiau praeiti. Ji nužvelgia jus paniekos kupinu žvilgsniu ir pragertu balsu užrėkia:

- Tylėk, ble! Tau ble sakau, užsikišk savo sušiktą snukį!

Ignoruojate ir paspartinate žingsnį, bet nutolti nespėjate. Būtybė išraiškingai šniurkšteli nosį, šlapiai atsikrenkščia ir spjauna.

Jums į nugarą kažkas lipniai šlepteli.
---

Jūsų tolimesni veiksmai?

Makaliūzė su kalafiorais

Wed, 02 Apr 2008 07:00:11 GMT

Improvizavau aš prieš porą dienų tokią makaliūzę iš bet ko, ką radau šaldytuve, ir nusprendžiau užsirašyti, kad nepamirščiau, nes labai jau skanus variantas gavosi.

Turėjau sultinio iš apkepintų veršienos kaulų, trupučio jautienos atraižų ir kauliukų, kuriuos radau kameroje. Stiprus toks sultinys, kvapnus, be jokio vargo sustingstantis į drebučius net ir kambario temperatūroje. Paėmiau kažkur trečdalį kalafioro galvos, supjausčiau dideliais žiedynais, po to tuos žiedynus dar išilgai, kad gautųsi plokštelės (kuomet daug plokščio paviršiaus, lengviau apkepinti). Supjausčiau porą svogūnų ir gal 7-8 šalotus griežinėliais. Dvi keptuves, vienoje ant lengvesnės ugnies svieste apkepinau svogūnus su šalotais, iki kol gražiai susikaramelizavo (ne visai rudi, bet jau nebe geltoni), kitoje ant stiprios ugnies aliejuje apkepinau kalafiorus. Į keptuvę su kalafioras įbėriau dar briuselio kopūstų, kiek mažiau, nei kalafiorų, kad keptuvės dugnas pilnai užsipildytų.

Lyrinis nukrypimas: negaliu pakęsti briuselio kopūstų. Nežinau kodėl, kažkoks nusiteikimas nesuprantamas. Tačiau kažkur perskaičiau mintį, kad briuselio kopūstai valgomi, jeigu... kaip čia išversti "if you cook the shit out of them"? ... Na žodžiu jeigu pakepini... eee... kaip reikiant :{)

Taigi kalafiorus ir briuselius pakepinau "kaip reikiant", kad išorė paruduotų, bet dar liktų kieti. Tuomet gerą žiupsnį kumino sėklų, sutrintų grūstuvėlėje, kažkokio baigiančio išsikvėpti komercinio kario pabarsčiau, ir druskos. Viską trumpai apkepinau, kokią minutę ar dar trumpiau, kol pasijautė prieskonių kvapas, tuomet svogūnus sumečiau kartu su kalafiorais, ir užmečiau ant viršaus porą-trejetą samčių veršienos sultinio. Būtent užmečiau, o ne užpyliau, nes žr. aprašymą apie sustingimą į drebučius. Kai užvirė, ugnį sumažinau, įbėriau dar gal kokią pusę stiklinės Jasmine ryžių (nežinau tiksliai kiek, iš akies, kad sugertų visą skystį, kai baigs virti). Viriau, kol išvirė ryžiai. Pabaigoje pipirų užmaliau.

Na ir ką, ir labai liuksiškai gavosi, toks plovas-neplovas, makaliūzė žodžiu, bet skani. Netgi briuseliai, ir tie buvo valgomi, ir visai įdomiai čia įsipaišė.

Skanaus.

Forto Dvaras

Tue, 01 Apr 2008 06:27:02 GMT

Praeitą savaitgalį užsukome į Forto Dvarą. Man jį jau seniai reklamavo kaip "tikros lietuviškos" virtuvės restoraną, jis - kone vienintelis Lietuvos restoranas, kurio patiekalai sertifikuoti Lietuvos kulinarijos paveldo fondo, ir t.t. ir pan. Šiaip tai jau senokai galvoju užsukti tokį projektėlį, kur aš su grupe vienminčių lankyčiausi tai vienam, tai kitam restorane, ir mes po to bendrom jėgom vertinam įspūdžius. Juk kas patinka man, gali absoliučiai nepatikti mano kolegai. Ir atvirkščiai.

Restoranas įsikūręs Pilies gatvėje, kitaip tariant, pats centras, prestižinė vieta, Gedimino kalnas už kampo. Išorėje skelbia, kad viduje duoda tikros ąžuolo stiprybės - gilių kavos. Tik įėjus stambiu planu priešais - kulinarijos paveldo fondo ženkliukas, o apačioje - kreida užrašyta, jog čia išvirta jau 550464 cepelinų (ar kažkiek tiek, žodžiu apie pusė milijono). Interjeras - pseudo tautinis su prikaltomis prie sienų ližėmis ir piešiniais ant sienų ala viduramžiai. Muzika - nuo tautinių polkučių iki "geriausios Pūko dainos", kurios pikantiškai maišėsi su iš lauko atsklindinčių lumzdelio garsų: kažkokia mergužėlė prie pat įėjimo pasidėjusi ant žemės kepurę savo dūdele liurlino "Bésame mucho", "Love me tender" ir panašius gabalus. Sėdėjome visai netoli įėjimo (kitur vietos paprasčiausiai nebuvo, viskas užkišta).

Labai maloni padavėja (tikrai labai maloni, jokių priekaištų jos darbui neturiu) priėmė mūsų užsakymą. Meniu pridėtame lape buvo "velykinis meniu", iš kurio aš nusprendžiau paragauti silkės suktinukų su grybais ir keptom bulvėm, beržų sulos, tuomet - kulinarinio paveldo fondo sertifikuotų kruopinių vėdarų. Žmona užsisakė dzūkišką kiaulienos kepsnį su voveraitėmis. Ir dar paėmėm alaus ir rinkinuką prie alaus.

Pati mintis, patys parinkti patiekalai - gal ir visai gera idėja, skambėjo tikrai neblogai, bet patsai išpildymas, deja, nesužavėjo.

Silkės suktinukai su grybais: šampinjonai (jeigu gerai supratau iš skonio - konservuoti), supjaustyti ir truputį pakepinti su svogūnais ir kažkuo primenančiu grietinę. Silkės file susukta taip, kad galai kiek persidengtų, į gauto cilindro dugną įdėtas rauginto agurko griežinėlis, o gautas "puodelis" užpildytas šampinjonų mase. Pateikta su keptomis bulvėmis.

Visų pirma, bulvės buvo atšalusios. Ne, jos neturėjo būti pateiktos šaltos, nes kai kurios dar turėjo kažkokią užuominą į šilumą, o kai kurie gabalėliai - elementariai ataušę. Šampinjonai, pateikti aprašytu būdu, beveik neturėjo skonio. Agurkas ten buvo truputį ne į temą. Bendroje sumoje - ne kas. Silpnas trejetėlis iš penkių, ir tas už prezentacijos idėją. O juk buvo galima padaryti tą patį, tik sąžiningai: vietoj šampinjonų paimti išmirkytus džiovintus baravykus, normaliai pakepinti, pakaramelizuoti svieste svogūnus, bulves dėti į lėkštę prieš pat pateikiant klientui. Galų gale, netgi ir tuos pačius šampinjonus patroškinus savose sultyse pusvalandį, jie turėtų kur kas daugiau kvapo (juk tą galima būtų padaryti iš anksto, nebūtinai klientui laukiant). Kai grybai pateikiami šalti, reikia jų kvapą kaip tik pabrėžti. Prieskonių buvo galima, tarkim, čiobrelių, mairūnų. Juk lietuvišką virtuvę pristatinėjam. Užsieniečiai gi ateina paragauti. Aš turėjau gan unikalią galimybę vertinti ir iš užsieniečio (statistinio amerikono) pusės, kadangi maždaug įsivaizduoju, kas jiems patiktų ir kas ne. O dabar - dažna šeimininkė, gaminanti savo svečiams, pagamina tą pačią silkę su grybais kur kas skaniau, nei kad ragavom Forto Dvare.

Kruopiniai vėdarai - panaši istorija. Nors, visa laimė, ataušti jie nespėjo, tačiau su jais kitos dvi bėdos: pirma, jie buvo labai sausi, o antra - praktiškai be skonio. Dar galiu suprasti, kodėl jie atsisakė kraujo tų vėdarų recepte. Tačiau išmesti iš recepto ir riebalus, ir prigrūsti žarnas apsausėjusių kruopų... Jeigu jie būtų išvirę normalią perlinių kruopų košę, riebią, su sviestu, su pienu, su spirgais, pridėję mairūnų, prikimšę žarnas, aptepę sviestu ir paskrudinę, o grietinės ir spirgų padažą irgi padarę sąžiningai, pakepinę svogūnus kaip reikiant, spirgus normaliai išspirginę, ir grietinę sudėję jau į pravėsusius spirgus, kad ji neišsiskirtų į kažką, primenantį varškę (o galbūt tiesiog reikia naudoti normalią riebią grietinę, o ne pigius pakaitalus), tuomet turėtų patiekalą, kuriuo galima būtų drąsiai vaišinti užsienio svečius, ir jie čepsėtų, prisimerkę iš pasitenkinimo. Dabar gi turime kažką, pavadintą skambiai, sertifikuotą kulinarinio paveldo fondo, o realybėje - ne kas, mergaitės. Kažkur tarp dviejų-trijų balų, daugiau duoti nelabai galiu.

Antra vertus, kiaulienos kepsnys su voveraitėmis, užmerkus akis į tai, kad iki voveraičių sezono dar kelis mėnesius laukti, buvo visai neblogas. Mėsa minkšta, išmarinuota, grybų skonis jaučiasi normaliai. Kažkur apie keturis balus. Su šviežiomis voveraitėmis, stipriau pabrėžus jų skonį, galbūt būtų ir visi 5 balai.

Kažkodėl naiviai tikėjausi, kad beržų sula, kadangi dabar kaip ir sezonas, bus atnešta tikra, o ne įpilta iš trilitrinio stiklainio, kur saldikliai ir aromatizatoriai, identiški natūraliems. Na, bet galbūt per daug noriu.

Gilių kava - labai stipriai užpilta su pienu. Galbūt ten kažkur ir buvo kažkokia užuomina į gilių skonį, brangiausioji sakė, jog jai jaučiasi gilės. Man labiau jautėsi pieno skonis su kažkuo, ir jeigu būtų su tokiu jo kiekiu atnešę paprastos kavos ir gilių kavos, nebūčiau galėjęs atskirti, kur yra kas.

Rinkinys prie alaus: keletas griežinėlių paspirgintos šoninės, keli vištienos sparneliai, kelios juostelės aliejuje virtos vištienos krūtinėlės, fermentinio sūrio juostelės, ausų gabalėliai ir kepta duona riekutėmis, kodiniu pavadinimu "užsitrink česnako pats". Pateikta su krienų ir krapų padažu. Išmetus perdžiovintas krūtinėles, pakeitus džiovintus krapus padaže šviežiais, normaliai supjausčius duoną juostelėmis, pateikus rūkyto sūrio su česnakais vietoj ano geltono - būtų kažkur apie keturis su puse, dar pridėjus, tarkim, virtų pupų ar kt. labiau tradicinių lietuviškų užkandžių prie alaus, nei aliejuje virti sparneliai. Dabar - daugiau nei tris su puse duoti nelabai galiu, na gerai, keturis, bet tik jeigu po trečio alaus bokalo.

Bendroje sumoje toks kulinarinio paveldo išpildymas - atleiskite, bet "chalturnas". Jautėsi kažkoks atsainumas, maisto receptai nebuvo sukurti ir pagaminti su meile, stengiantis įtikti klientui. Susidarė įspūdis, jog buvo stengiamasi labiausiai atsižvelgti į patiekalo pagaminimo pigumą ir greitumą, o jo skonis liko kažkur toli antrame plane. Bijau, kad užsieniečiai išeitų tiesiog gūžčiojantys pečiais, ir lietuviška virtuvė jų visai nesužavėtų.

Galbūt aš tiesiog pataikiau išsirinkti ne tuos patiekalus. Galbūt jų cepelinai išties fantastiški (visos tos "dvylika rūšių", apie kurias jau rašiau). Jeigu manote, kad man reikėtų ten sugrįžti ir būtinai paragauti to ar ano, kas pakeis mano nuomonę, tuomet rašykit. O kol kas - yra kaip yra. Norėdamas supažindinti svečius iš užsienio su lietuviška virtuve, į Forto Dvarą, ko gero, jų nesivesčiau, kad ir kaip smarkiai jie bebūtų sertifikuoti.

Apie bobas

Mon, 31 Mar 2008 09:30:14 GMT

Kaip reikia padaryti bobą

Paimk miltų pikliavotų pusę gorčiaus, gerų, nepriplėkusių, ir mielių baltų kvaterką artipilnę, ir supilk miltus į rėčką, o per vidurį duobutę padaręs mieles su šiltu pienu išleistas supilk, ir palik, tegu pakyla, o kai pakils, supilk kiaušinių trynių kvaterką, ir pieno kvaterką, ir suminkyk gerai, kol nuo rankų atlips. Paimk cukraus smulkiai sugrūsto pusę svaro, kvaterką lydyto sviesto gerai nuskaidrinto, ir įminkyk į tešlą. Tada lazdyno riešutų paimk saują, pakepink rundelyje, kad kvepėti imtų, ir patrink tarp delnų gerai, kad luobelės nubyrėtų, ir sukapok smulkiai, sumaišyk su sauja razinų, po pusę loto cinamono, muškato žiedo, ir kardamono grūdelių sugrūstų tiek pat, citrinos žievelę atsargiai nupjauk, kad tik geltona pusė būtų, ir sukapok, ir dar druskos kuo smulkesnės ant peilio galo, ir įmaišyk viską kartu į tešlą, o rėčką statyk prie šiltos krosnies, kad gerai pakiltų. Ir kai pakils, vėl viską gerai permaišyk, tik atsargiai, kad razinų nesutrintum, ir sukrauk viską į bobos formą, kad būtų žemiau pusės formos užpildyta, ir duok vėl pakilti iki pat viršaus. Tada pašauk į gerai sureguliuotą pečių ir kepk dvi valandas. O kai iškeps, duok pusę ketvirčio valandos pravėsti, ir užpilk liukru arba sulaistyk romu, ir šitaip pateik.

----
Maždaug taip aprašo bobų receptus XIX a. Vilniuje lenkiškai leistose kulinarinėse knygose. Bobų būta pačių įvairiausių. Velykinę bobą, pvz, Szyttler aprašo kaip kaugę mielinių blynų, tarpusavyje suklijuotų cukraus sirupu, kuris tepamas ant blyno krašto, o per kiekvieno blyno vidurį užtepta truputis uogienės. Netgi toks kepinys, kaip šakotis, 1840m knygoje yra aprašytas, bet pavadintas "babka siękana", t.y. šakotoji boba. O bobą, kurios receptą čia pabandžiau atkurti iš atminties, sekmadienį išsikepėm, visgi atvelykis, sako, reikia visiems bobas ta proga daryt. Gavosi kiek sausokai, tačiau gerai sulaisčius romu ir medum pašlapėja ir labai tinka prie arbatos. Jeigu kam bus įdomu, galėsiu įmesti lenkišką originalą.

Beje, ir tradicinė bobos kepimo forma (kiek ji gali būti tradicinė, kai ten yra ir šakotis, ir blynų tortas, ir t.t.) - nepanaši į kekso formą su skyle per vidurį. Jos viršuje dažnai randame įvairius "stogus", "užraitymus", ir iškepta ji primena apvalainą pilaitę.

Jeigu paimti būtent tokį kiekį, kaip aprašyta originale, boba užims standartinę orkaitę nuo krašto iki krašto. Kad tilptų į įprasto dydžio kekso formą, kiekius reiktų mažinti keturis kartus. Ką, nežinote, kas tai per gorčiai? Gi elementaru, keturios kvortos - gorčius, keturios kvaterkos - kvorta, trisdešimt du lotai - svaras. Na gerai, gerai.

Grubiai skaičiuojant, kvaterka - tai šiuolaikinė stiklinė. Kvorta - apytiksliai litras, truputį mažiau. Gorčius - maždaug galonas, tiksliau 3,73 litro. Lotas - apie 12 su trupučiu gramo. Svaras - apie 400g. "Ant peilio galo" - priklauso nuo konkretaus peilio.

Taigi, ką turime padaliję į keturias dalis:

2 stiklinės miltų
50 gr ( ketvirtadalis standartinio pakelio) mielių
1/4 stiklinės + 1/4 stiklinės pašildyto pieno
8 kiaušinių tryniai (8 tryniai - ketvirtis stiklinės. Ne retenybė bobos recepto sudėtyje rasti ir "pusė kvortos trynių", t.y. apie 60, arba "kapa")
50gr arba 1/2 stiklinės cukraus pudros (šiaip reikėtų kiek daugiau, kitą kartą bandysiu su 100gr).
po ketvirtį stiklinės riešutų ir razinų
sviesto gabalas maždaug graikiško riešuto dydžio, ištirpinti
Maždaug po arbatinį šaukštelį cinamono, kardamono ir muškato riešuto (jeigu turite muškato riešuto luobelės, ang. "mace" - dar geriau)
Ketvirčio citrinos žievelė, geltonoji dalis.

Toliau viskas taip pat, kaip aprašyta, tiktai kepti apie 190C orkaitėje maždaug 20-25 minutes. Patikrinti, ar iškepę, galima įsmeigus šakaliuką. Kuomet jis ištraukus lieka sausas, iškepė.
Punkto su romu praleisti nerekomenduočiau, labai tinka. O šiaip tai gaunasi labai kvapnus dalykas, iš kvapo kiek primenantis meduolį. Tik galėtų būti šlapesnis ir saldesnis. Nors, kaip minėjau, tai išsprendžiama.

O likusius 8 baltymus suplakiau iki standžių putų, įpyliau apie 400gr cukraus pudros, išplakiau dar, kol ėmė masė blizgėti ir tapo standi, dar vanilės truputį, suformavom morengus ir iškepėm šiltoje orkaitėje, kol išdžiūvo. Irgi neblogas dalykas. Tik geriau tai plakti elektriniu mikseriu, o ne šluotele, o tai šiandien jaučiuosi pasportavęs. Antra vertus, sportas - ...

Pabaigai - keletas bobų pavadinimų (kaip užrašyta, taip ir cituoju): "mielinė boba su kiaušiniais", "boba su kiaušiniais kitaip", "nuplikyta boba", "boba, sudrėkinta nuo romo". Tokie štai husariško humoro blyksniai. Man tai jau nebejuokinga net. Vakar, matyt, persisotinom truputį bajeriukais - "įkišti pagaliuką į bobą", "bobos forma su skyle per vidurį"... vaikų darželis, dievaži.

Sugedimo laipsnio matuoklė

Sun, 30 Mar 2008 04:54:36 GMT

Kaip sako liaudies išmintis, kiekvienas supranta pagal savo sugedimo laipsnį.

Čia juk viso labo tik vėžiagyvių konsome su baltaisiais šparagais ir smulkiais kubeliais pjaustytomis daržovėmis.

Ir visai tai ne... viskas, tyliu, tyliu :{)

Originalas čia.

Maži agurkiniai gyvenimo malonumai

Sat, 29 Mar 2008 08:03:45 GMT

Demonstracijos

Fri, 28 Mar 2008 07:06:52 GMT

Viena skaitytoja man atsiuntė įdomią žinutę, kurioje ji man siūlo užsiimti norinčiųjų išmokti gaminti valgį mokymu. Tarkim, susirenka grupelė žmonių, kurie nori išmokti kepti mėsą. Susirenka visi, nekantriai laukia, ir štai išeinu aš ~~ant balto žirgo, už nugaros plaikstosi apsiaustas~~, ir demonstruoju norintiems, ką galima padaryti su vienokiu ar kitokiu mėsos gabalėliu. Ar nebūtinai mėsos, čia kaip susitarsim.

Mąsčiau mąsčiau, ir vis vien nelabai matau, kaip tą būtų galima įgyvendinti. Tarkim, susirenka grupė norinčių. Savo virtuvėje aš galėčiau sugrūsti na maksimum kokius penkis žmones, daugiau - nei kas matysis normaliai, nei apskritai bus komforto - nei normalaus garų ištraukimo, nei bus kur pasitraukti, jeigu pradės riebalai taškytis. Kur nors restorano virtuvėje tą reikėtų daryti, arba galbūt kas nors turi namie erdvią virtuvę ir pasirašytų paskirti ją suniokojimui.

Kita problema - pati mėsa. Jeigu pavyktų gauti gražios jautienos nugarinės, steikučių, išpjovos ir pan, tai juos galima labai greitai iškepti, čia ne problema. O tarkim kietesnius gabalus jau reikia ilgiau troškinti, ilgiau marinuoti. Kas norės stovėti virtuvėje tris valandas ir laukti, kol baigs kepti didesnis kiaulienos sprandinės gabalas, ar kaip reikiant išsitroškins karkutės, ar stebėti, kaip stingsta šaltiena?

Matau tik vieną realų variantą - daryti tai vasarą, ir daryti tai gamtoje ant anglių. Tai gali būti grilis, arba paruošti viską špižinėse keptuvėse ir katiliukuose, ar ant iešmų. Tuomet būtų ir vietos daugiau, ir būtų galima žiūrovams, kol viskas troškinasi ar kepa, užsiimti šiaip kuo nors naudingu, pvz, kvėpavimu grynu oru, ar bendravimu, ar dainomis prie gitaros.

Tik va problema - aš pats neturiu tiek daug patirties, kad galėčiau mokyti gaminti ant anglių. Na kaip, su griliu ar iešmais tai aš susitvarkau neblogai, bet va kaip ant anglių elgsis keptuvė ar katiliukas - man pačiam bus naujovė. Šiaip tai manau, kad susitvarkyčiau, bet pilnai gali būti, kad kas nors ir nepavyks.

Aišku, galėčiau pirma pasitreniruoti atskirai, ir tik tuomet kviestis žmones. Bėda ta, kad tų gražių neapsiniaukusių savaitgalių Lietuvoje vasarą nebūna taip jau daug ir norėtųsi juos kuo geriau išnaudoti. O ir visuomet yra rizika, kad tik išsidėliojus viską aplink laužą ims lyti.

Tai čia vis neigiami dalykai. O iš kitos pusės - vienos teigiamybės: tarkim, prikalbintumėm mes garga pagauti keletą didelių lydekų, užvertume jas šviežutėles ant kaduginių iešmų, apvyniotas lašinukais, galbūt kokią vieną pagamintume senoviškai, kur vidurys virtas, galva gruzdinta, o uodega kepta, ar iškeptumėm kumpį ruginės tešlos apvalkale virš anglių, ar užkastą į duobę, ar šonkauliukus ant grotelių, o šalia keptuvėje kokio nors garnyro ar padažo prie jų būtų galima sukalti, ar karštai parūkyti kažką čia pat vietoje. Variantų begalės, būtų tik entuziazmo.

Jeigu būtų išspręstos organizacinės problemos, aš pasirašau. Bet jeigu man pačiam reikės spręsti tas problemas, o po to dar ir suruošti mėsas/žuvis/daržoves, sumarinuoti viską, nugabenti į vietą, ir dar rūpintis, iš kur gauti malkų ar anglių - bijau, man tai bus pernelyg didelis apkrovimas. Va, jeigu kas pasirašytų būti mano reikalų tvarkytoju, kad aš galėčiau tiesiog ~~išjoti ant balto žirgo su baltu rojaliu~~ užsiimti tuo, ką moku geriausiai, tuomet tai būtų idealus variantas.

Dar vienas dalykas - pasižadėjau geriems žmonėms vasaros pabaigoje surengti didelę puotą dviems šimtams burnų, lauko sąlygomis, ant laužų/anglių. Man reikės kaip įmanoma daugiau praktikos. Taip kad už mokymus jokių pinigų neimčiau, svarbiausia, kad už mėsas ir kt. gėrybes man nereikėtų ploti iš savo kišenės. Grupes nuo 10 iki 20 žmonių, manau, pamaitinčiau tikrai be ypatingų problemų, gal ir daugiau.

Jeigu kas turite idėjų ar pasiūlymų - komentuokit. Tik nuo jūsų entuziazmo priklauso, ar tai bus įgyvendinta, ar tai liks tiesiog gerais norais.

Souffle au fromage

Thu, 27 Mar 2008 07:41:12 GMT

Nors ir kaip baisiai gąsdina įvairiausi šaltiniai, iš tikrųjų pasigaminti sufle (mūsų penkiametės dukros terminologijoje jis dar vadinamas "kiaušiniene iš putų") yra pakankamai nesudėtinga. Šiandien papasakosiu apie vieną paprasčiausių, galima sakyti, bazinių sufle - sūrio sufle, arba souffle au fromage.

Šį sufle gerai gaminti, jeigu reikia suvartoti įvairius padžiūvusio sūrio likučius. Atsidarai šaldytuvą, o ten - kampukas Džiugo, neaišku kada pirktas, gabalėlis kokio nors "Tilžės" sūrio, per mažas, kad dėti ant sumuštinio, bet išmesti gaila. Ir kur juos tokius dėti? Į sūrio sufle. Labai gerai pusryčiams, beje.

Sufle gaminimą galima būtų suskirstyti į tris dalis: sūrio padažo gaminimas bešamelio pagrindu, baltymų plakimas, ir kepimas. Jeigu kas nemoka gaminti bešamelio padažo, bus proga pasiskaityti ir apie jį. Nors, įtariu, labai daug kas jį gamina, tik nevadina tuo prancūzišku terminu.

Dabar iš eilės. Keptuvėje ar nedideliame puodelyje ant nelabai stiprios ugnies ištirpiname šaukštą sviesto, ir ten pat beriame šaukštą kvietinių miltų. Viską išmaišome. Gautos košelės konsistencija turi būti tokia, kad ją galima sustumti į krūvelę, tačiau ji iš karto ima sklisti į šonus ir burbuliuoti. Nors šiaip jau idealios proporcijos nebūtinos, svarbu tik, kad nebūtų pernelyg tiršta, antraip apačia keps ir skrus, o iš viršaus to nesimatys, ir galima nesunkiai prisvilinti. Miltai neturi smarkiai paruduoti, pakepti tai reikia vos porą minučių. Šis miltų ir sviesto mišinys vadinamas "baltuoju ru" (roux blanc), o jeigu pakepintume iki tamsesnės, rudos spalvos - gautume "rudąjį ru" (roux brun). Šiam receptui reikės baltojo, taip kad atsargiai, per daug entuziazmo su ugnimi čia nereikia.

Imame pieno kokią stiklinę, nuimame keptuvę su roux nuo ugnies, ir įpilame į jį truputį pieno. Ne viską iš karto, o tik kad atsiskiestų miltai su vandeniu. Inirtingai maišome šluotele, kad neliktų jokių gumuliukų. Kuomet darosi pernelyg tiršta, pilame dar truputį pieno, ir dar, kol galų gale supilame visą. Tekstūra turi būti panaši, kaip tirštos tešlos blynams. Pats principas, kuomet pieno pilama po truputį ir nuolat maišomas, nelabai kuo skiriasi nuo tos pačios tešlos lietiniams blynams gamybos, tik tiek, kad viskas atliekama karštyje, ir padažas tirštėja labai greitai.

Statome viską atgal ant lėtos ugnies ir užviriname. Užvirinus padažas dar tirštės, gali tekti įpilti dar pieno. Kiek pieno reikės, tiksliai net nepasakysiu, aš visuomet tai iš akies darau. Virti turi silpnai, vos vos burbuliuoti, ir reikia vis karts nuo karto pamaišyti šluotele, antraip ant paviršiaus ims formuotis plėvelė. Tegu paverda kokias 10 minučių, galima ir trumpiau, priklausomai nuo turimos kantrybės kiekio. Dabar įberiame žiupsnį baltųjų pipirų (nuo paprastų juodųjų matysis juodi trupinukai padaže, jeigu jums tai nemaišo, galima ir juoduosius) ir patarkuojame truputį muškato riešuto (vėlgi, jeigu nebaisu trupinukai). Va šita balta makaliūzė ir yra bešamelio padažas. Jį galima naudoti daug kur, tiek prie kotletų, tiek prie žuvies, ar lazanjai, ir t.t. ir pan. Bešamelį taip pat dažnai papildo dar kuo nors, pagal tai, kokio skonio padažo reikia vienam ar kitam patiekalui.

Dabar imame paprastąją sūrio ar burokinę tarką (tarcus burocus vulgaris), pozicionuojame ją virš keptuvės pareleliai padažo paviršiui, ir braukome turimo sūrio gabalus virš jo, kad viskas kristų tiesiai į padažą. Jeigu sūris smarkiai padžiūvęs, rekomenduočiau naudoti smulkesnę tarką. Visko iš karto sutarkuoti nereikia: pritarkuojate nedidelę porciją, išmaišote gerai, kol sūris išsilydo, padažas tampa vientisas, dar patarkuojate, dar pamaišote, ir taip toliau, kol arba nebeliks sūrio, arba padažas taps norimo skonio. Taip taip, reikia nuolat ragauti. Kai tik pajuntate, kad padažas tapo nebe pieno, o sūrio skonio, ir jame neplaukioja jokie neištirpę sūrio gabalėliai, jis vientisas, velvetinės tekstūros, atsiranda "tąsumas" nuo sūrio - įberiame žiupsnelį druskos (jeigu reikia), gerai išmaišome, ir padažas baigtas. Statome jį ant labai mažos ugnies, kad neatauštų, arba į karšto vandens vonelę. Kad ant paviršiaus neužsidėtų plėvelė, galima užmesti porą gabaliukų sviesto, kad jis ten ištirptų ir padažo paviršių padengtų sluoksniukas tirpdyto sviesto. O kai reikės padažą naudoti, tiesiog dar kartą permaišome, ir viskas.

Patikėkite, užrašyti visa tai užtruko ilgiau, nei realiai užtrunka pagaminti šį padažą. Amerikoje gyvenantys šį padažą turėtų žinoti - tai padažas, kuris naudojamas klasikiniame "maccaroni & cheese" recepte. Ne, ne tame, kur iš paketėlių, o normaliame, "from scratch". Tik mac and cheese recepte reikėtų naudoti geltoną cheddar sūrį. Dar sūrio padažas vadinamas "sauce mornay".

Antrasis etapas: baltymų plakimas. Imame keturis kiaušinius, atskiriame baltymus nuo tryniu. Tai padaryti galima keliais būdais: arba permetant trynį iš vienos lukšto puselės į kitą (baltymas tuo tarpu nutįsta žemyn į kokį nors indą), arba tiesiog išmušant kiaušinį ant beveik suglaustų pirštų, ir leidžiant baltymui nubėgti pro tarpus, o rankoje tuomet lieka trynys. Antruoju metodu patogiau, kuomet reikia atskirti daug trynių ir greitai, tuomet tiesiog viena ranka imi kiaušą, trenki per kokį nors kampą ar tiesiog stalą, nykščiu, smiliumi ir viduriniu pirštu laikai vieną lukšto pusę, likusiais pirštais prie delno prispaudi kitą, ir lukštas gražiai išsiskiria į dvi dalis. Tuomet jau laisva ranka gaudai turinį, ir t.t.

Svarbu, kad į baltymą nepatektų kiaušinio trynio. Na, labai smarkiai paranojiškiems būti nereikia, vienas-kitas lašelis - nieko baisaus (nors labai dažnai šaltiniuose gąsdina, kad jeigu nors truputis trynio pateks - viskas, šakės, nebeišsiplaks niekas). Geriau plakimui paimti platų negilų dubenį. Imame į ranką mėgstamiausią šluotelę, ir pirmyn. Na arba mikseriu dar galima. Aš, kadangi rankinio mikserio neturiu, man labai gerai ir šakute ar šluotele išsiplaka, kelios minutės, ir baigta. Putos turi būti išplaktos kietai, taip, kad ištraukus šluotelę iš putų ir apvertus ją aukštyn kojom, styrotų ragas, kuris laikytųsi, o ne palaipsniui nulinktų.

Trynius sumaišome atskirai, truputį paplakame, kad būtų vientisa masė, ir supilame į sūrio padažą. Padažas turi būti karštas, bet ne verdantis, ir nuimtas nuo ugnies, antraip sutrauks trynius, ir gausis padažas su kiaušiniene. Viską gerai išmaišome, iki vientisumo. Tuomet apie trečdalį baltymų putų sudedame į padažą ir išmaišome, nesvarbu kaip, kaip gausis - taip, svarbu, kad daugiau-mažiau vientisai. Pilame į dubenį, ir ten pat sudedame likusias baltymų putas. Imame mentelę, ir atsargiai, versdami iš vidaus ir vidurio link krašto, "užlankstome" mišinį. Čia jau entuziazmą irgi reikia kontroliuoti. Geriau jau kad mažiau ir nevientisiau susimaišytų, negu kad permaišyti, kad putų burbuliukai susproginėtų.

Tuo tarpu orkaitę reikia įkaitinti, bet nelabai stipriai, iki vidutinės ar dar mažesnės nei vidutinė temperatūra. Grubiai kažkur apie 160-180C. Imame ugniai atsparų nedidelį indą. Gausiai sutepame jį sviestu, pabarstome permezano (ar džiugo) sūrio drožlėmis, pilame į jį masės kažkur iki pusės aukščio. Statome giliai į orkaitę, uždarome, ir neatidarinėjame kažkur apie pusvalandį.

Sufle turi iškilti bent jau dvigubai, neretai ir trigubai, priklausomai nuo to, kaip pavyko sumaišyti putas su padažu. Jo paviršius apskrunda ir paruduoja, vietomis suplyšinėja. Kai taip įvyksta - sufle paruoštas. Jį valgyti reikia iš karto, kai tik ištraukiame iš orkaitės, antraip jis tiesiog akyse ima kristi, ir jau po dešimties minučių vaizdo efektas stipriai sumažėja (nors pats sufle vis dar išlieka purus). Pateikti geriausia tame pačiame inde ir neperdėlioti į kitą, nebent tas kitas būtų gerai pašildytas.

Skonis - kiaušinienė su sūriu iš putų :{) Pati skaniausia - prie indo šonų prikepusi plutelė. Jeigu nepagailėjote sviesto sutepimui, ji turėtų nesunkiai atsiskirti.

Dažniausios sufle gaminimo klaidos - kepimo metu atidarinėjama orkaitė, ir temperatūra viduje krinta, tuo pačiu susmenga ir sufle. Taip pat dažna klaida - nepakankamai ilgas kepimo laikas, kai sufle per vidurį išlieka skysta. Tačiau truputį pasipraktikavus ir priderinus prie konkrečios orkaitės sufle pavyksta kiekvieną kartą.

O toliau - laisvė fantazijai. Kokį skonį suteiksite padažui, tokio skonio sufle ir gausite. Receptų internete netrūksta, pradedant elementariausiu čia aprašytu sūrio sufle, baigiant šokoladiniais ar vaniliniais desertiniais sufle. O pačią technologiją, kurią taip dažnai pamiršta aprašyti receptuose, aš čia išdėsčiau.

Skanaus!

Kulinarinė velykinė ataskaita

Wed, 26 Mar 2008 08:39:21 GMT

Šeštadienį dukra, sėdėdama ant palangės ir žvelgdama į stambiais kąsniais drimbantį sniegą, liūdnai dainavo - "džingl belz... džingl belz".

Čia šiaip ne į temą, bet apie velykas. O man pačiam velykos iš kulinarinės pusės praėjo gan įtemptai, bet užtat labai sėkmingai. Pateikiu ataskaitą, kurioje bus ir kažko, primenančio receptus, bet be nuotraukų. Kažkaip vis nepasiryžtu toje remonto prašančioje nuomotoje virtuvėje fotografuoti, o ir stovo pastatyti nelabai kur yra. Gal kada ir pasiryšiu. O dabar pamėginsiu vaizdus nupiešti žodžio jėga... ar kažką tokio panašaus.

Tikėjausi šeštadienį ryte pasprukti į turgų, tačiau jauniausiasis sugalvojo, kad jam irgi reikia keltis šeštą, kartu su manim. Iš pradžių lyg ir dukra rodė norą eiti kartu, bet po to persigalvojo. Kol visi susikėlė, kol papusryčiavom, kol dar kažką, žiū jau ir vienuolikta. Bet aš vis vien, kaip koks optimistas, susirinkau terbeles ir nuklampojau per pusnis Kalvarijos turgaus link.

Šiaip tai labiausiai ten mane domino mėsa, daržovėms vis viena ne sezonas, lygiai tą patį pardavinėja ir IKI prie namų. Bet vienuoliktą mėsos skyrius buvo iššluotas. Kiaulienos tik vargani likučiai, jautienos išvis nieko, veršienos tik kaulai. Tų kaulų kokius tris kilus ir prigriebiau (už septynis litus didžiausias maišas), dar kiaulienos kumpio šmotą poros kilogramų dydžio. Dar paėmiau šviežių lašinių, "nuo karbonadų", balčiausi lašinukai už juokingą kainą.

Kitoje pusėje, kur rūkyti gaminiai - vaizdelis kur kas geresnis. Prisiragavau rūkytų mėsyčių, net nuotaika pasitaisė, o kai radau pas kažkokią dzūkę moterėlę sūdytos vytintos šoninės su mėsos tarpsluoksniais, tapo visai smagu. Lašinių sūdytų radau puikiausių, per kokius keturis pirštus storio paltis, ir minkštučiai, burnoj tirpsta net. Moka lietuviai lašinius paruošti, faktas.

Apskritai Kalvarijų turgus - kaip savotiškas gyvas organizmas. Kiekvieną kartą užėjus jis vis kitoks, tačiau kiekvieną kartą susirandu kažką, ko paprastoje parduotuvėje nėra ar būna labai retai. Tarkim, mačiau smegenų. Arba jaučio uodegų. Ar gražiausių avienos šonkauliukų.

Kadangi silkėmis ir pan. užkandžiais žadėjo pasirūpinti uošvienė, man buvo įgaliojimas paruošti pagrindinius patiekalus. Parduotuvėje gretimais radau dar labai gražiai atrodantį jautienos kumpio gabalą (be jokių plėvių ar intarpų, gražiausia mėsa), prigriebiau raudono vyno butelį, svogūnų, šalotų, česnakų, į komplektą dar ir broilerinį viščiuką. Dar savo nuostabai radau butelį Amontiljado, na negalėjau aš palikti jo ten stovėti ir dulkėti, irgi priglaudžiau. Dar šio bei to, ko trūko, ir tuo pasiruošimai ir baigėsi.

Buvo sudarytas toks meniu:

jautienos troškinys burgundiškai (labai geras patiekalas šaltam orui);
vienu gabalu keptas kumpis, prismaigstytas česnakų;
ir vištienos paštetas jos pačios odoje, arba, galima dar vadinti, galantinas.

Planas - kitos dienos rytą jau sėdėti Vievyje pas žmonos diedukus ir ten pusryčiauti. Kol iš visų parduotuvių sugrįžau, buvo jau ir pirma. Būtų restoraninė aplinka, daug orkaičių, ar bent vienas padėjėjas - būtų kur kas paprasčiau ir greičiau. Sukantis vienam teko stipriai planuoti. Laimei, brangiausioji užsiėmė vaikais, kad jie man nesiveržtų padėti.

Pirmiausia - ant skardos išdėlioti veršienos kaulų, kiek tik telpa, plus keletą supjaustytų morkų ir svogūną ar du, perpjautus į keletą dalių. Ir į orkaitę, ant didžiausio karščio, kad paskrustų.

Nuo kiaulienos kumpio nupjoviau odą. Pakepinau saujelę kalendrų sėklų iki rusvumo, sumaliau jas grūstuvėlėje kartu su keliolika pipirų grūdų, keletu gvazdikėlių ir keliais kvapniaisiais pipirais. Kumpį pribadžiau skylučių iš vidinės pusės, prikaišiojau ten česnako skiltelių (skilteles išilgai perpjaunant į dvi-tris dalis), gerai įtryniau maltais prieskoniais, gausiai, negailint. Taip pat ir druskos iš visų pusių. Į dubenį, uždengiau, ir į balkoną, marinuotis.

Tuomet ištraukiau vištą. Apskritai, galantinas buvo suplanuotas su ta mintim, kad diedukų dantys silpni, todėl reikėjo ko nors, kas jiems būtų lengva kramtyti, na ir, aišku, būtų skanu. Vienas šio patiekalo privalumas - sunaudojamos visos vištos dalys. Kaulai, mėsa, oda - viskas.

Pirmiausia imame puodą vandens ir statome ant ugnies, o tuo metu vištą ant lentos, ir nedideliu aštriu peiliuku pradedame operaciją.

Vištai reikia nudirti kailį. Tai daroma taip: sparniukai nupjaunami per antrąjį sąnarį, kad liktų tik tas kauliukas, kur jungiasi prie "peties". Aplink kojų kaulų galus įpjauname odą, mėsą ir sausgysles, aplinkui, iki pat kaulo. Tuomet vištą verčiame papais žemyn, ir darome pjūvį išilgai, nuo kaklo iki pat uodegos (uodegą nupjauti). Sparnų galus, uodegą ir pan atliekas iš karto metame į puodą su vandeniu. Odą palei nugaros pjūvį truputį atpalaiduojame, ir palengva, vis įpjaudami peiliu, nuimame odą. Kuomet privažiuosime iki šlaunelių ar sparniukų, nuo jų odą irgi atsargiai numauname, kaip kokią maikutę, dar žinomą kaip marškinėliai. Bus nelengva pirmą kartą, bet pasipraktikavus tai visai nesunkiai ir greitai atliekama. Svarbiausia peiliu nesimakaluoti be reikalo ir nepridaryti skylių odoje.

Nuo odos reikia nuimti ar nuplėšti kaip galima daugiau prikibusių riebalų, kad liktų tik oda. Esant galimybei, galima odą išskleisti ant skardos, kad nebūtų raukšlių, ir užšaldyti kameroje, tuomet ištraukus riebalai labai paprastai nusigremžia.

Nuo likusios apnuogintos vištos nupjauname sparniukus ir šlauneles. Nuo jų nupjauname visą mėsą, kaulus metame į puodą, mėsą dedame atskirai. Taip pat nupjauname krūtinėles, pageidautina vienu gabalu, o ne draiskalais. Nuo didžiosios file atskiriame mažąją, ir nuo mažosios nupjauname įaugusią sausgyslę. Tas pats su kita puse krūtinėlės. Krūtinėles gausiai subarstome druska ir pipirais (gausiai, nes jos bus pateikiamos šaltos, todėl turi būti kažkiek persūdytos), ir kartu su oda ir šlaunelių mėsa dedame šaltai, iki kol prisireiks.

Krūtinėles atsidedame, o likusį karkasą pjaustome gabalais ir į tą patį puodą su vandeniu. Kai užvirs, nugraibome putas, ugnį sumažiname, kad vos vos burbuliuotų, įmetame svogūną gabalais, dar porą morkų, salierų truputį, jeigu turite, keletą paprastų pipirų grūdų, keletą kvapniųjų, porą gvazdikėlių, porą lauro lapų, ir tegul ten sau lėtai verda. Kuo ilgiau, tuo geresnis bus sultinys.

Kuomet veršienos kaulai paskrus (priklausomai nuo orkaitės, tai gali būti kažkur praėjus nuo pusvalandžio iki valandos. Kaulai ims labai skaniai kvepėti, galai paruduos, o svogūnų kraštai gali būti apdegę ir pajuodavę. Nieko baisaus, taip turi būti), tuomet visus juos sumetame į didelį puodą, užpilame vandeniu, kad tik apsemtų, ir statome ant ugnies. Čia jau putų graibyti nieko nereikės, apkepinti kaulai jų beveik neduoda. Tegu užverda, tuomet prieskonių, analogiškai, kaip ir vištienos sultiniui, ir tegu lėtai po truputį verda. Reikalui esant, papildome vandens tiek, kiek jo nugaravo, kad būtų pirminis lygis. Pakepintų veršienos kaulų sultinį aš paprastai verdu ilgai, mažiausiai kokias 7-8 valandas. Bet priežiūros ten beveik jokios nereikia, svarbiausia gerai sureguliuoti ugnį.

Ant skardos dugno bus likę visokių prikepėlių. Jų irgi nereikia pamiršti. Visą skardą dedame ant ugnies (arba, jeigu ji dar nespėjo ataušti, tuomet ir kaitinti nereikia), o kai gerai įkais, užpilame vandens. Dirbdami mentele nutriname nuo dugno visus prikepusius gabaliukus, ir kai jau bus švaru, pilame viską puodą su sultiniu. Patikėkite, sultinio skonis nuo to tik pagerės, o ir skardą plauti bus kur kas lengviau.

Toliau ant lentos dedame jautienos kumpį, pjaustome kąsnio dydžio gabalėliais, ir toliau apkepiname taip, kaip aprašiau saviškiame "jautiena burgundiškai" recepte. Kol pjausčiau, aš į špižinę keptuvę sudėjau nuo kiaulienos kumpio odos nupjaustytu lašinius, supjaustytus gabaliukais, kad jie ten ant nestiprios ugnies ištirptų ir atiduotų taukus, o tuomet tuose pačiuose taukuose apkepinau jautieną. Pačią odą irgi atidėjau į kamerą, bus kuo keptuvę patepti, kitą kartą, kai kepsiu lietinius blynelius.

Kol jautiena kepa, tarpuose tarp porcijų sudėjimo kepti, supjausčiau kokius keturis svogūnus, ir kai jautiena buvo visa sukepta, suverčiau juos į keptuvę. Čia labai daug nesikartosiu, viskas aprašyta kitame recepte, žr sąrašą. Galų gale jautiena buvo sudėta į katiliuką, kartu su keptais svogūnais, kone visu buteliu vyno, keliais samčiais veršienos sultinio (kuris dar nebuvo labai stiprus, bet šitam reikalui jau tiko), prieskoniais ir t.t., ir užstačiau iš lėto troškintis. Taigi, tuo metu turėjau tris dujinės plytos vietas užimtas ( du su sultiniais, vienas su troškiniu ). Ant ketvirtosios pastačiau savo ištikimąją špižinę keptuvę, gabalą sviesto, prikroviau šampinjonų ir uždengiau, kad jie pasitroškintų savo sultyse, juos po to sudėsiu į troškinį.

Dar buvo likusi orkaitė, galėjau ten tuo pat metu kepti ir kumpį, bet aš jį norėjau kepti tame pačiame katiliuke, kur "dirbo" troškinys, ta prasme po to, kai išsitroškins ir bus išimtas. Buvo galima, aišku, suvynioti į foliją ir kepti taip, bet sumanymas buvo troškinti (breziruoti) su svogūnais, kaip mano aprašytame recepte "breziruota kiauliena".

Taigi vietoj to aš išsitraukiau vištieną ir vieną puspaltį šviežių "karbonadinių" lašinukų nuo nugaros, kuriuos minėjau anksčiau. Paėmiau maždaug vienodus kiekius tamsios vištienos mėsos (nuo šlaunelių ir nuo sparniukų) ir supjaustytų šviežių kiaulienos lašinukų, be odos. Mėsą su lašiniais sumaliau per pačias smulkiausias mėsmalės "skylutes". Paruošiau prieskonių mišinį: lygiomis dalimis baltų pipirų, gvazdikėlių, imbiero, kalendros, kardamono ir dvigubą dalį cinamono, viskas gerai sumalta. Pasūdžiau faršą ir įbėriau prieskonių gal kokį pusę arbatinio šaukštelio. Labai gailėti nereikia, nes šaltame patiekale prieskoniai jaučiasi silpniau. Dar buvo galima faršą prieš prieskoninant pertrinti per sietelį, būtų galutinio produkto tekstūra dar švelnesnė. Faršą statome šaltai.

Tuo tarpu grybai baigė troškintis, atsilaisvino keptuvė, kurioje įkaitinau ant labai stiprios ugnies truputį aliejaus ir apkepinau vištos krūtinėles, iki kol abi pusės parudavo, bet vidus dar liko žalias. Tuomet krūtinėles išėmiau, ugnį kiek primažinau, įmečiau vieną smulkiai sukapotą šalotą ir panašų kiekį kapotų česnakų, keliolika sekundžių pakepinau, kol ėmė eiti malonus kvapas, o šalotai tapo truputį permatomi, ir užpyliau kažkur stiklinę ar pan. raudono vyno (supyliau, kas buvo likę nuo jautienos burgundiškai). Gerai nugramdžiau prikepusius gabalėlius ir pavirinau tol, kol vynas nugaravo iki tiršto sirupo, su svogūnais ir česnakais gaunasi tokia kone pasta. Ją išpyliau į nedidelę lėkštelę ir atvėsinau, o tuo tarpu į atsilaisvinusią keptuvę sudėjau apie keturis griežinėliais pjaustytus svogūnus ir gabalą sviesto, reikalingų kumpiui.

Kai vištienos faršas ir vyno nuoviras pakankamai ataušo, juos abu kartu sudedame į blenderį ir malame, kol bus vientisa masė (nors raudoni nuo vyno svogūnų taškeliai vis viena niekur nedings). Įvairovei čia dar buvo galima įdėti pakepintų lazdyno riešutų ar pistacijų, bet nedėjau, pagailėjau diedukų dantų. Taip pat prieš plakant į blenderį įdėjau porą kiaušinio baltymų, o pabaigoje plakimo po truputį supyliau apie 200ml ( visą paketėlį ) riebios grietinėlės. Čia šiame etape buvo galima pakabinti dviem šaukšteliais nedidelį kiekį faršo, suformuoti kukuliuką ir lėtai išvirti vištienos sultinyje, tuomet atvėsinti ir patikrinti skonį, bet pasitikėjau intuicija, kuri neapgavo. Po teisybei, iki pat pabaigos neprisiminiau, sūdžiau faršą, ar ne, bet laimei suveikė automatizmas ir druskos nepritrūko.

Kuomet baigė troškintis jautiena, perdėjau ją į kitą puodą, skirtą transportavimui, o atsilaisvinusį katiliuką išploviau, jame apkepinau iš visų pusių surištą kiaulienos kumpio gabalą, sudėjau ten iš keptuvės apkeptus svogūnus, įpyliau apie stiklinę obuolių sulčių, uždengiau ir pastačiau į orkaitę ant silpnos ugnies.

Ant lentos išskleidžiau dvigubą sluoksnį merlės, vištos odą išskleidžiau ant viršaus, ant odos išklojau sluoksnį faršo, ant faršo išdėliojau juostą apkepintos ir į keturias dalis kryžmai perpjautos krūtinėlės (sunaudojau tik vieną pusę, kita pusė atliko), ant viršaus likusią pusę faršo, viską gerai suvyniojau į vištos odą (odą vyniojau taip, kad vištos kaklo pusės oda jungtųsi prie uodegos pusės, o kojų ir sparnelių skylės liktų šonuose), tuomet suvyniojau viską kietai į merlę, užsukau ir užrišau virvute užsuktus galus, o per paties galantino vidurį dviejose vietose dar perrišau virvutėmis.

Vištienos sultinį perkošiau, pasūdžiau, supyliau į didelį puodą, į kurį sudėjau suvyniotą vištieną, ir ant lėtos ugnies, neleisdamas, kad pradėtų burbuliuoti, o tik stipriai garuotų, maždaug 70 laipsnių temperatūroje viriau apie valandą, tuomet palikau, kad atauštų tame pačiame sultinyje. Kai ataušo, jau kitą dieną, atsargiai išvyniojome ir nupjaustėme negražiai susisukusius galiukus. Galantinas turėjo didelį pasisekimą, tekstūra švelnutėlė, kramtyti beveik nereikia, skonis tikrai puikus. Gaila, nuotraukų neturiu, bet galvoju pakartoti tik šį patiekalą atskirai, tuomet pafotografuosiu.

Kumpis (2,5kg) kepė apie tris valandas su trupučiu, irgi labai neprastai pavyko. Man jis labiau patinka kaip karštas patiekalas, bet neblogai ir šaltas. Svogūnus iš puodo dugno galima pašildyti ir naudoti kaip padažą.

Taigi va taip apsikrovėme puodais ir iškeliavome į Vievį.

Antrąją dieną vištienos sultinį nuo galantino suvalgėme kaip sriubą, skanus, riebokas, puikiai suėjo.

Kuomet jau sugrįžome, likusią nepanaudotą vištienos krūtinėlę supjausčiau griežinėliais, pakepinau, kad tik tik iškeptų, o tuo tarpu išviriau veršienos sriubos iš turimo sultinio (pridėjau daržovių, ryžių), ir pateikiau, kad būtų galima užsikąsti paskrudusiais vištienos griežinėliais. Veršienos kaulų sultinys irgi puikiausias, balkone sustingo taip, kad iš gautų drebučių buvo galima kad ir skulptūras raižyti, o sriuba labai soti, sodraus skonio, net lūpos limpa :{) Su jautiena taip niekuomet nebus. Antram subaigėm jautienos troškinį su makaronais.

Tuomet įsipyliau desertui stikliuką amontiljado, prisėdau prie lango virtuvėje, pažvelgiau į tolį iš buto aukštybių, į drimbančias snaiges, į apsnigtas mašinas. Gurkštelėjau, ir kai gomuriu nubėgo salstelėjęs šeris, viskas pasidarė nė motais. Jaučiau kažką panašaus į nirvaną. Arba tiesiog, liaudiškai tariant, kaifavau.

P.S. Truputį bardakiškai surašiau, bet viskas taip sujauktai ir vyko. Jeigu ką pamiršau paminėti, klauskit komentaruose, bandysiu atsakyti. Tiesa, jeigu kas laukiate iš manęs atsakymo į kokį nors klausimą ir jo iki šiol negavote, prašau, nepykite, patys matote, kas vyksta :{) Jeigu labai svarbu, parašykite klausimą dar kartą, o šiaip šiandien vakare planuoju peržvelgti susikaupusius laiškus ir atsakyti.

Nuostabybės

Tue, 25 Mar 2008 14:42:31 GMT

Kulinarinis šviesuolis sukalė dar vieną straipsnį, kurį lrytas lengva ranka paviešino.

Jaučiu pareigą paanalizuoti eilinę porciją žėrinčių briliantinių minčių.

Pradėkim nuo nuotraukų. Atkreipiu dėmesį, kad prie kiekvienos iš jų stovi užrašas, kad nuotraukų autorius - V. Sakas. Tačiau taip pat siūlau žvilgtelėti čia (žiūrėti prie "мясо в россоле" ir " праздничная баранья нога"), o po to ir čia. Kažkur matyti vaizdeliai, ar ne? Apie lietuviškąjį kulinarinį paveldą tyliu. Čia elementariausias plagiatas.

Tuomet žvilgtelkime į štai šitą straipsnį. Taip, autorius - tas pats V. Sakas. Pamėginkime surasti dešimt skirtumų tarp šio straipsnio ir naujausiojo, kovo 21osios straipsnio tekstų. Čia ne plagiatas. Čia panaudotų žaliavų perdirbimas, arba amerikoniškai tariant, "recycling".

Na ir pabaigai - desertas. Radote tekste receptą? Na tą, kur "Garsioji velykų boba su lašinukais"? Dabar pažvelkite čia. Vėlgi, taisykles jau žinote - reikia surasti dešimt skirtumų tarp "velykų bobos" ir "kalėdinės bandos su rūkytais lašinukais ir svogūnais". Taip pat paaiškėja pora nuostabybių: pirma, anot V. Sako, kalėdoms ir velykoms lietuviai valgydavo tą patį patiekalą; antra, boba ir banda - tai vienas ir tas pats. Ir visai nesvarbu, kad visuose šaltiniuose, pradedant nuo XIX a. , daugumoje bobų receptų kiaušinių tryniai skaičiuojami net ne vienetais, o stiklinėmis, o cukraus, medaus, romo, saldžiai kvepiančių prieskonių tikrai negailima (būtų keista, jei gailėtų, juk tai saldus desertinis patiekalas). Ekspertas pasakė, kad šitas jo aprašytas picos tešlos batonas su įkeptais spirgintais lašiniais ir raudonėliu, iškeptas kekso formoje su skyle - tai "garsioji velykinė boba", vadinasi, taip ir bus. Ir ne kitaip.

O juk buvo galima, jeigu jau plagijuojama iš rusiškų puslapių, pažvelgti kad ir čia (ignoruojant "традиционное славянское лакомство", čia iš tos pačios serijos, kaip ir prancūzai "baba au rhum" laiko savo nacionaliniu patiekalu, o vokiečiai jį kildina iš "kugelkopf"). Šiame puslapyje bobos pakankamai panašios į tas, kurias radau lietuviškuose ir lenkiškuose šaltiniuose, o "баба тюлевая" - ko gero panašiausias. Jeigu kam bus įdomu, galėsiu įmesti keletą ir lietuviškų receptų iš "Kucharka Litewska".