Pas dėdę Knight'ą

Savaitgalis kaime

2010-08-03T08:14:34Z

Visgi kaip man patinka kaime. Na taip, uodai kanda, saulė kepina. Užtat kokia skani kaimiška gira, sėdint obelų ir vynuogienojų pavėsyje, kokia skalsi ir aromatinga vietinė naminukė, ir lietuviška daina, atrodo, pati savaime liejasi, o kai toli horizonte niaukiantis debesims ir blykčiojant pavieniams žaibams sodriai sugriaudi mūsiškiai bosai ir baritonai: "Krantai Nemunėlio!", net šiurpuliai nueina (atleiskit, sopranai, kad jūsų nesigirdėjo ;{) ). Ir net keista, kad po kelių valandų už stalo, gurgšnojant gaiviuosius ir tauriuosius gėrimus, galva lieka pakankamai šviesi. Tik kvėpuoti imi kažkaip kitaip. Giliau, laisviau. Pilna krūtine.

O prieš kelias dienas tame kaime, greta kapinaičių, pjovė tris nudžiūvusius beržus. Dėdė pasivedė mane į šalį, sako, nori beržinės malkos? Tai aišku noriu! Va, rodo, yra dvi kulbės, nemažos tokios, apkabinti beveik neina, nuo kelmo. Susiskaldai - tavo. "Atsivežk", sako, "dzidelį pjūklų, klynų duosiu, kuvalda irgi yra, o pas mani tai jau sveikatos ciek nebėr, kad skaldzyt".

Ir man iš karto mintis, o kodėl gi man nepritaikius pas save ūkyje tų kulbių "neskaldzytų"? Tarkim, kažkaip nušlifavus viršų ir pasidarius paviršių mėsai kapoti, o antrą pastatyti prie židinio ir ant jos skaldyti malkas? Jeigu su antru variantu daugiau mažiau viskas aišku, tai dėl pirmojo liko klausimų: ta kulbė dabar pakankamai lygiai išdžiūvusi, bet ar nepradės po to trūkinėti? Kaip nuo to apsisaugoti? Gal aliejumi gerai sulieti, kad įsigertų? Ar gal sutraukti kokiu metaliniu lanku?

Ir apskritai, kaip geriausia būtų nulyginti tokio kelmo paviršių? Dabar ten benzopjūklu kaip pereita, tai nelygumai, perkritimas per vidurį. Rankiniu oblium, įtariu, gali būti sudėtinga, nes drožti reikia skersai plaušo, ne palei. Skolintis iš Senukų šlifuoklį, su kuriuo parketą lygina? Ar dar koks įrankis būna?

Ai, galų gale, jeigu nepavyks, visada galima "su klynu ir kuvaldu" prasieit.

Šamanizmai, arba kaip virti vandenį

2010-07-23T09:08:03Z

Na taip, taip, truputėlį šilta lauke. Čia jau su kuo palyginsi - Texase, kai oro temperatūra nukrisdavo iki 32C (90F), džiaugdavomės, kad "kaip maloniai vėsu". Tačiau tie patys 32C Lietuvoje - "bliamba bliamba kaspernach".

Kaip ten bebūtų, šilti orai - puiki proga paeksperimentuoti su ledu.

Kiekvienas, kuris kada nors yra bandęs įpilti vandens į formeles ir padėti jas į šaldymo kamerą, prisimena, kad ledas ten gaunasi toli gražu ne skaidrus. Leduko viduryje paprastai matosi sušalusi murzinai balkšva makaliūzė, lyg vanduo, kuris buvo naudojamas, buvo pasemtas iš balos ar atskiestas pienu. Aišku, tai netrukdo tuos ledukus suberti į stiklinę, užpilti gaivinančiu skysčiu ir gerti nesukant galvos apie kažkokį skaidrumą. Tačiau vis dėlto, pažvelgus į, tarkim, viskio reklamas žurnalų puslapiuose, ledukai ten spindi, žaižaruoja kaip krištoliniai. Ir bet kuriam nors truputį žingeidžiam piliečiui kyla klausimas: kaip?

Atskleisiu nedidelę paslaptį, jeigu netyčia kas dar negirdėjot. Reklamų fotografijose į viskio stiklą įpiltas ne viskis, o šalta arbata ar nudažytas vanduo. Ir ledukai ten - ne ledukai, o iš skaidraus plastiko išpjauti ir nupoliruoti netaisyklingos formos kubeliai. Netgi lašeliai ant "aprasojusio" stiklo krašto - ne vanduo, o specialus purškiamas glicerinas. Dėl paties stiklo negarantuoju, bet irgi visko gali būti. Tai ką, ar tai reiškia, kad skaidus ledas - utopija? Toli gražu ne. Reikia tik šiek tiek gudrybės.

Visų pirma, kodėl vanduo sušala į neskaidrų ledą? Todėl, kad jame yra priemaišų. Todėl pradėkime nuo išvalymo. Paimkime distiliuotą vandenį. Arba labai labai gerai prafiltruotą atbulinės osmozės filtru. Tai jau gera pradžia. Pusė darbo, kaip sakoma. O pusę darbo nuveikei - pailsėk. Įsipilk šlakelį viskio su kol kas dar neskaidriais ledukais. Karšta juk.

Antroji priežastis, kodėl ledas būna neskaidrus - vandenyje ištirpusios dujos. Jas irgi reikėtų išvaryti lauk. Kaip? Vandenį užvirinti.

Lyrinis nukrypimas. Kai aš ieškojau to būdo, kaip gauti skaidrų ledą, kažkaip miglotai iš vaikystės prisiminiau, jog reikia naudoti būtent virintą vandenį, nes jame nebus tų ištirpusių dujų, ir viskas bus čiki. Ok. Čia pat elektriniame arbatinuke buvo likę vandens, aš jį supyliau į formeles, įkišau į kamerą, po kelių valandų ištraukiau - ir ką jūs manot, ledukai toliau sėkmingai "mūtni", skaidrūs tik iš pakraščių. Paieškojau internete, ten sako, reikia vandenį užvirinti du kartus, ir supilti jį dar karštą į formeles. Jokių problemų, užvirinau, supyliau. Ne verdantį, aišku, truputį pravėsusį, gal iki kokių 70C. Tas pats mikas. Tik kitoj klešnėj. Ką daryt?

Ogi pasirodo, elektrinis virdulys tam reikalui nelabai tinkamas. Jis iš karto išsijungia, kai tik vanduo ima kunkuliuoti. Tuo tarpu vandenį reikėtų užvirinti ir pavirti bent porą minučių. Tada nuimti nuo ugnies, leisti atvėsti, ir vėl užvirinti ir pavirti porą minučių. Šamanizmas, sakot? Niekam nereikalingi burtai? Ir aš taip sakau. Bet kai supyliau dar karštą du kartus virintą vandenį į formeles, uždengiau iš viršaus plastikinę plėvelę (na, dėl viso pikto, "kad nepridulkėtų"), jis sustingo, ir voila! skaidrūs ledukai. Vienintelis neskaidrumas - ledo paviršiuje, kur jie apsitraukia šerkšnu nuo oro drėgmės. Tačiau užpylus juos skysčiu, paviršius nusiplauna ir kaip mat tampa skaidrus. Kitas dalykas - tie ledukai, susilietę su šiltesniu skysčiu, cinksėdami sutrūkinėja viduje, bet tai kur kas gražiau, nei pieno skaidrumo ledas.

Žinoma, dėti karštą vandenį į šaldymo kamerą nėra pats protingiausias dalykas, nebent toji kamera yra pakankamai didelė ir sugeba tą vandenį greitai atvėsinti. Man pasisekė, turiu šaldiklį-dėžę. Todėl pagalvojau, o kodėl nepažaidus dar truputėlį?

Paėmiau to paties šamaniškai paruošto vandens ir supyliau jį į metalinį dubenį salotoms. Ten tilpo kokie du dideli puodeliai. Užšaldžiau. Skaidru, gražu. Išsitraukiau šį luitą, pasiėmiau švarią ylą ir atsargiai - atsargiai!, bet kartu ir pakankamai stipriai - ėmiau tą luitą badyti. Labai greitai atėjo suvokimas, kaip reikia bakstelti, kad atskiltų tvarkingas, skaidrus, nors ir netaisyklingos formos gabalėlis. Smagus daiktas toji yla. Beveik toks pats smagus, kaip iki skutimo užaštrintas peilis. Bakst! Ledukas čekštelėjęs atskyla, pačiuožia į šalį, veidą nutaško ledo purslai. Bakst dar, ir dar! Ir aš jums pasakysiu, viskis su štai tokiais, pirmykščiais ledukais, atrodo, net ir skonį pakeičia. Arba čia pat darže prisiskini mėtų, sutrini stiklinėje su šaukšteliu cukraus ir laimo skiltele, ledo, romo truputį, kiek lieka vietos - gazuoto vandens. Atsisėdi pavėsyje, kur skersvėjis. Ir visai, sakyčiau, visai netgi neblogai.

Kažkas man sako, jog ledukus ir reikėtų gaminti taip, skaldant su trumpa stora yla nuo didesnio gabalo. Formelės - bereikalingas šių laikų "civilizacijos" išradimas. Antra vertus, be civilizacijos neturėtumėme ir šaldiklių, taip kad gal labai burnoti nederėtų. Galima, aišku, statytis atskirą ūkinį pastatėlį, įkastą į žemę, su geru drenažu, iškloti sienas storu šiaudų sluoksniu, o žiemą skaldyti ledą ant upės, pjaustyti jį pjūklu, krauti gabalus į vežimą, tempti viską ir krauti viduje į tą ūkinį pastatą pakankamai storu sluoksniu palei sienas, kad neištirptų per visą vasarą iki kitos žiemos. Ir viskas tam, kad vasarą galėtum ateiti į šį ūkinį pastatą, vadinamą ledaine, nešinas dubeniu šamaniškai paruošto virinto vandens, ir užsišaldytum jį. Viskas yra įmanoma. Tačiau taip pat man kažkas sako, jog šį pjaustymo ir skaldymo darbą žiemą ponui atlikdavo baudžiauninkai, o ledą "vartodavo" jau patsai ponulis.

O beje. Prekybos centruose ledukų formelės išpirktos. Liko tik tokios skaičiukų formos 123 arba visokios širdelės ir trikampėliai. Paprastų formelių kubiniams ledukams neradau, gal prastai ieškojau?. Dar yra tokių vienkartinių maišelių. Variantas, aišku. Tačiau yla, skelianti gabalėlius nuo luito - kur kas smagiau. Nors ir pavojingiau. O gal būtent dėl to šie ledukai, cinksėdami stiklinėje, teikia tokį malonumą?

Журнал восстановлен

2010-07-16T07:51:51Z

журнал giedrius_ru восстановлен.

Tęsiant vėžių temą

2010-07-08T07:27:33Z

Lietuviški šaltibarščiai (iš "Gaspadinystės knyga", XIXa pab. Kalba netaisyta. )

Dvejetą kvortų ruginės giros, tiek pat vandens šalto ir tiek ar daugiaus rūgščios grietinės pasūdyti; prie to pridėti gerai išvirtų batvinių lapelių ar rūgštynių arba batvinėlių smulkiai supjaustytų, saujelę krapų gerai sutrintų, du laiškelius cibulės taip-pat smulkiai sutrinti; pridėti tris smulkiai supjaustytus agurkus, aštuonis kiaušinius kietai išvirtus, kiekvieną ant keturių dalių perpjovus; dar gerai pridėti kapą vėžių kaklelių arba keptos veršienos stambiai supjaustytos; duodant stalan įdėti šmotelį ledo.

Vėžių sriuba su ryžiais ( Molochovec, XIXa vid)

30-40 vėžių, viena galva svogūno, žalių krapų, 1.5 šaukšto sviesto, šaukštas miltų, 1/4 stiklinės ryžių, žalumynų, 0.5-1 stiklinė grietinės.

Vėžius nuplauti, sudėti į puodą, užpilti vandeniu, įberti truputį druskos, smulkiai sukapotą svogūną, krapų, virti ant mažos ugnies, perkošti. Vėžius išvalyti - išlukštenti kaklelius, sudėti juos į puodą, užpilti sultiniu, kuriame virė vėžiai. Nugarėles su kojelėmis sugrūsti akmeninėje grūstuvėje, tada apkepinti pusantrame šaukšte sviesto, kol patamsės, įberti šaukštą miltų, dar pakepinti, atskiesti vėžių sultiniu, užvirinti ir perkošti per sietelį. Prieš pateikiant suberti vėžių kaklelius, atskirai išvirtus ryžius, užvirintą grietinę, viską gerai pakaitinti, įberti žalumynų ir pateikti.

Vėžių sriuba (iškarpa iš lenkiško laikraščio, XIXa)

Trims kvortoms sriubos sutrinti pusę kapos virtų vėžių, prieš tai išlukštenus, ir atmetus mažas kojeles ir minkštas dalis. Jie turi būti gerai sugrūsti, nes kuo smulkiau, tuo raudonesnė sriuba.
Prikaistuvyje įkaitinkite ketvirtį svaro sviesto, šaukštą miltų, smulkiai kapotų aromatinių daržovių ir įvairių žalumynų, tokių kaip petražolė, čiobreliai, peletrūnai, mairūnai, bazilikai. Sudėti sutrintus vėžius, ten pat suberkite trupinius nuo bandelių už 2 ar 3 grošus, ir viską virti pusę valandos. Perkošti per sietelį, gerai išspausti, ir, iki kol ateis laikas pateikti, palikite šiltai ant mažos ugnies. Tačiau gatava sriuba virti neturi, antraip visas raudonumas iškils į paviršių, ir sriuba nebebus tolygi. Pateikiant, sudėti kukuliukus, pagamintus iš išimtų vėžių uodegėlių.

Dar teko kažkur skaityti, kad prie tokios sriubos pateikia įdarytus vėžius: vėžių uodegų mėsa sutrinama grūstuvėje, kartu su grietinėlėje mirkyta bandele, kiaušinio tryniu ir prieskoniais, pertrinama per rėtį, šia mase įdaromi vėžių kiaukutai ("kupros"), išverdami ant garų ir pateikiami atskirai lėkštelėje. Bet dabar neberandu kažkodėl, kur aš tai skaičiau.

vėžių sezonas

2010-07-07T07:34:42Z

Vėžių sezonas jau ant nosies. Jeigu tikėsime tuo, ką rašo kai kurie - pirštais nerodysim kurie - LJ blog'eriai, tai žnypliuotuosius Lietuvoje gaudyti galima nuo liepos 15d. Prisipažinsiu, paskutinį kartą gaudžiau juos gilioje jaunystėje, Grūto ežere netoli Druskininkų, pašviesdamas prožektoriumi po išsišovusiu krantu ir griebdamas išrėpliojusius "vabalus" rankomis. Dabar, sako, taip daryti negalima (gal ir tada nebuvo, nežinau). Grūto ežeras tada irgi nebuvo visas išparduotas. O visai norėtųsi nepramiegoti šio sezono ir pasmaguriauti. Kas turite patirties, pasidalinkite ja: kur gaudyti, kaip gaudyti, kiek galima gaudyti. Galų gale, galbūt jų galima ir nusipirkti kur nors už protingą kainą (vėžių po 2lt/vnt, apsivertusių aukštyn pilvu Maksimos akvariumuose nesiūlyti). Aš, savo ruožtu, pasidalinsiu, ką galima su jais gero nuveikti:

1. Išvirti pasūdytame vandenyje su gausybe krapų (ypač krapų galvų, su sėklomis ar jų užuomazgomis, pagal sezoną), dar kažkiek kmynų galima, svogūno galvą, jei kas mėgsta. Čia būtų tradicinis lietuviškas variantas. Ypač gerai, jeigu tiesiai čia pat, ant ežero kranto, katiliuke ant laužo. Virti visai trumpai. Na kad ir taip: užvirinti vandenį katiliuke, tada sumesti gyvus "vabalus". Vėl užvirinti, ir nukėlus nuo ugnies, palaikyti uždengtą, kad truputį pravėstų. Išvirusių vėžių uodegos lengvai atsiskiria nuo kūno, o uodegos mėsa minkšta, sultinga. Pervirusių - uodegos mėsa darosi sausoka, "kramtoma", beveik kad ir be skonio. Žinoma, čia turima omenyje, kad katiliukas su vėžiais pakankamai didelis, kokie 8-10 litrų. Mažesnis atvės greičiau, tad reikia laiką paderinti.
2. Išvirti aluje su kvapiaisiais pipirais, gvazdikėliais, lauro lapu ar dviem, analogiškai, kaip aukščiau. Vokiečiai panašiai mėgsta gaminti, bent jau Texaso vokiečiai tikrai.
3. Luizianoje, Pietų Karolinoje ir kitose Georgijose mėgsta gaminti aštriai: į vandenį prideda kajeno pipirų, lauro lapų, prieskonių mišinio su garstyčiomis ir kalendromis, gvazdikėliais, džiovintais mažo aštrumo pipirais, citrinos su visa žievele, taip pat kartu su vėžiais verda ir bulves, kukurūzų burbuoles gabalais, rūkytos dešros gabalus. Tada nukošia visą turinį į rėtį, o rėčio turinį pila tiesiai ant laikraščio, patiesto lauke ant stalo. Pulk ir griaužk, kiek širdis geidžia. Kiek teko ragauti, vėžių aromato ten lieka nebedaug. Bet kam tai įdomu, kai yra dešros? ;{)
4. Jeigu prisikaupė daug lukštų (kiaukutų?), jų neišmeskite. Išimkite iš jų visas minkštas dalis, lukštus išdėliokite ant skardos, ir pakepinkite orkaitėje, kad išdžiūtų ir taptų traškūs. Tada lukštus sugrūskite (geriau grūstuvėje, bet galima ir blenderyje). Keptuvėje įkaitinkite skaidrintą sviestą (t.y. sviestą, kuris buvo išlydytas ir nuo kurio buvo nugriebtos išsiskyrusios kietosios dalys. Toks švelniai riešutinio kvapo. Ilgai gali laikytis nešaldomas, skirtingai nuo šviežio). Sugrūstus vėžių lukštus suberkite į sviestą, kiek pamaišykite, kad prisigertų skonio. Riebalai ištraukia iš lukštų aromatines ir dažines sudedamąsias dalis, kitaip tariant, sviestas tampa raudonas ir ima gan stipriai kvepėti vėžiais. Tokį vėžių sviestą, dar karštą perfiltravus per marlę, galima supilti į nedidelius indelius ir vėliau naudoti padažams, ypač prie žuvies. Analogiškai galima sunaudoti ir krevečių, krabų, omarų ir kt. lukštus. Šis sviestas dažnai sutinkamas 19a prancūziškoje kulinarinėje literatūroje, o taip pat ir Lietuvoje leistose knygose yra minimas. Kitaip tariant, Lietuvos dvarų virtuvėse jį tikrai žinojo.

Na, pradžiai tiek. Beliko išsiaiškinti, kur gauti "žaliavos" :{)

šiaip apie eismą

2010-06-30T10:48:43Z

1. Ar čia man tik taip atrodo, ar iš tikrųjų Vilniuje jeigu pamatai krūtą juodą mersą ar audinę papiktintom lemputėm ar bmw semiorą, naglai landžiojantį tarp eilių ir stipriai viršijantį greitį, tai žymiai didesnė tikimybė, jog tą automobilį vairuoja ne skustas vyrukas su tatuiruote ant krumplių, o išsipusčiusi mergužėlė?

2. Niekaip negaliu suprasti, pamirksėjimas avarinėmis lempomis reiškia "ačiū, kad praleidai" ar "čia aš tau naglai užkišau, vos neužbraukęs bamperio ir privertęs kirsti ant stabdžių, bet dabar pamirksėjau, vadinas, mano sąžinė rami"?

smegenų pravalymas

2010-06-20T17:45:18Z

Pagaliau po persikraustymo atradau, kur dingo maniškiai dambreliai. Buvau sudėjęs gražiai, tvarkingai, kad nepasimestų... ehm.. taip. Ir nepasimetė, nors ir neatsirado ilgą laiką. Kol visai netikėtai suradau juos ten, kur ir padėjau, tame pačiame savo rankomis drožtame alksnio dėkliukyje. Ir koks durnius sugalvojo juos ten įkišti?
Užtat visai buvau primiršęs, kaip gerai pravalo smegenis bosinis "A" dambrelis. Po jo tampa šviesu šviesu. Ir liaudiškos dainos vis dar taip pat gerai gulasi ant virštonių ir harmonikų, užtenka tik liežuvį kryptelt. Arba dar galima atidaryt gerklas ir riaumojančiai griaudėt. Vis negaliu pamiršti tos estukės su dūdmaišiu. Va šitos:

Gaila, kad šiemet realybė atims iš manęs pernykščio kaifo pakartojimą.

vis dar keliam žemės ūkį mes

2010-06-08T07:12:33Z

Vakar sušlamštėm, pasidalinę per pusę, pirmąją raudoną braškę iš savo daržo. Saldi kaip kokia žemuogė. Visos tos turginės ir parduotuvinės gali slėptis. Ko gero, pakeisiu savo nuomonę, kad braškių nemėgstu. Turint omenyje, kad žemė ten labai prasta, sakyčiau netgi, tipiška dzūkiška, "smėlukas ir žvyrukas", tik kažkodėl paspalvintas juodesne spalva, ir nebuvo tręšta niekuo absoliučiai, rezultatas tikrai džiugina.

Ropės išplėtė lapus, viršūnėlės yra, greitai pradės augti ir šaknelės. Viena ropė sudurniavo ir, peršokusi vienus metus, iš karto perėjo prie žydėjimo. Kitos lyg ir dar tvardosi.

Moliūgai puikiausiai prigijo ir ėmė leisti lapus, nors tikrai nemaniau, kad tame "pieske" gali kas nors daugiau augti, nei piktžolės. Sukišau aš jų ten šešis vienetus į kvadratinį metrą, stipriai per daug, reikėtų vieną-du. Na, bet gal kas nors ir išaugs iš jų. Negaliu gi uošvienės augintų daigelių tiesiog taip išmesti.

Savaitgalį įsmeigiau prie pupų (tų didžiųjų, plokščių) lazdeles, kad galėtų kabintis ir lipti (visai buvau pamiršęs, kad jos tokios). Šparaginės pupelės, pasak aprašymo, atramos nereikalauja, ir kai kurios jau kiša lauk baltus žiedelius. O taip vadinamieji "šparaginiai žirniai" auga kažkaip labai keistai, plečiasi į šonus ir pažeme, ir paaugo tik per sprindį, jokių ūselių, vieni lapukai.

Savo ridikėlius, salotas, rukolas kertam jau seniai. Sekmadienį išsitraukiau į lauką grilį ir ant beržinių anglių pakepiau porą šmočiukų jautienos išpjovos, o žemyn, tiesiai ant anglių, įmečiau porą paprikų (šitos pirktinės, šiemet pipirų dar neauginu). Po to paprikas į uždaromą maišelį, kad atmirktų, tada nulupi skūrelę, ir kerti. Kartu su išpjovos steiku, kurio išorė paskrudusi, o vidurys - rausvas ir sultingas. Ir rukola užsikandi. Ir dar alum užgeri. Terasoj sėdėdamas ir piktžoles darže nužiūrinėdamas. Kaifuodamas nuo gryno oro.

Pomidorai šiltnamyje jau kabo keli žali, kiek didesni nei stalo teniso kamuoliukas. Šiemet auginu: Marmando, kurie turėtų būti dideli ir mėsingi, tipo kaip "jaučio š." veislės, visokiems padažams ir pan; St Piere, vidutinio dydžio, šiaip valgymui; Roma, kurie puikiausiai tinka salsai; vynuoginių, užsigardžiavimui; ir dar iš babulkos nusipirkau porą daigų to paties jau minėtojo "jaučio širdis". Visgi pastebėsiu, kad geriau yra augintis pomidorų daigus pačiam, iš sėklu, o ne pirkti gatavus daigus iš turgaus. Mano auginti jau virš metro dydžio, stiebo storis vos ne kaip nykštys, o pirkti iš babulkos, augę visi krūvoj, išstybę kažkokie, kūdi. Na, bet gal dar atsigaus. Žydi tai visi daugmaž vienodai.

Žemė šiltnamyje irgi labiau primena tamsiai pilką smėliuką, nei normalią žemę. Nusipirkau turguj garstyčių sėklų, bandysiu prisėti ir po to, kai priaugs daug žaliosios masės, viską sukasti. Sako, padeda, amerikonai jas netgi vadina "žaliasis mėšlas". Gal ir šiaip kokių perpuvusių kiaulių kakų reiks pribarstyti rudenį. O kol kas po pomidorais prikasiau po puskibirį komposto (jeigu žemę iš ten, kur už šiltnamio pilama nupjauta vejos žolė, galima taip vadinti), lyg ir auga, pernelyg nevargsta.

Bazilikus persodinau kiek per vėlai, tiesiai į šiltnamio "pieską". Greta - rozmariną. Pastarasis čia jaučiasi kuo puikiausiai, kuo karščiau, tuo jam geriau, ir smėliukas jo visai nenervina. O bazilikas kaiptais labai smulkiais lapeliais auga. Kvepia, tiesa, gerai, bet lapai dydžiu labiau primena raudonėlio lapus, nei mėsingus baziliko. Tikėsimės, dar užaugs. Dar iš turgaus nusipirkau porą daigelių juozažolės (a.k.a. ysopas, viduramžiais labai populiarus prieskonis), levandos vieną, ir šalavijo. Sukišau į šiltnamį. Jaučiasi jie ten labai gerai. Tris bazilikus eksperimento tvarka pasodinau lauke. Jiems ten kažkaip nelabai patinka, šiltnamyje kur kas geriau. Juozažolė kvepia labai įdomiai. Šiaip tai visi žinynai sako, jog jos kvapas primena žuvies. Man gi kažkodėl pirmoji asociacija - kvapas kaip praėjus pro lapių ir kitų usūrinių šunų narvus Kauno zoologijos sode. Galbūt patiekale ji kitaip elgsis.

Maloniai nuteikia, kad darže kaip piktžolės auga dirvinės čiužutės, "kolytos", kurių sėklas galima naudoti kaip česnakinius prieskonius. Stengiuosi nerauti, kai prisirps, žiūrėsim.

Iš įdomesnių prieskonių šiemet pasėjau builį, kuris visam likusiam pasaulyje vadinamas kervil ar servil. Lapai kaip petražolės, o kvapas primena anyžių. Į sultinius labai gerai tokį dėti, į troškinius. Gelsvė irgi prigijo ir išsikerojo. Gelsvės reikia labai nedaug, tada jos aromatas bus labai subtilus ir malonus. Per daug pridėjus ji pernelyg agresyviai kvepia, viską permuša. Bet vieną lapelį smulkiai sukapojus, kartu su krapais, ant bulvių - labai gerai. Ar vieną-du nedidelius kotukus į sultinį. Kumino ir fenugreko pirmąjį eksperimentinį derlių jau galima nuimti, kas irgi džiugina, nes auginau toje pačioje netręštoje smėlinėje žemelėje, tiktai vazone ant palangės.

Juodųjų serbentų šiemet bus tiek, kad, jaučiu, reikės gerai pamąstyti, ką čia su jais nuveikus. Tokio kiekio tai tikrai nesuvalgysim. Gal kokį prancūzišką likeriuką reikės pabandyti. Vyšnių ir obuolių irgi gyvas velnias. Tokie metai, turbūt. O štai slyvas užpuolė amarai, ir dargi įvairių rūšių: kaukazietiškas - juodieji, o renkliodus - žalieji. Jauni lapeliai susisukę, didelių slyvų labai nedaug, o kaukazietiškoms kažkaip giliai pofig, dera kaip niekur nieko. Sako, reikia purkšti, tik labai jau nenoriu chemijos. Mačiau, boružių ant lapų irgi yra, tai gal jos kaip nors padės, o nepadės, na, nedidelė bėda, kitais metais ką nors sugalvosiu. Agrastai jau irgi rausta, avietės jau kabo žalios, didėja po truputį.

Apsikarstėm visą namą violetinėm petunijom, turginėm tiesa. Gražu. Pavyko netgi keletą išauginti iš sėklų, ko visai nesitikėjau, kad pavyks. Labai jau prastai jos dygo.

Viduryje vejos, kai ilgiau nenupjauni, išauga lapai, įtartinai primenantys krienų. Pamėginau porą išrauti. Akurat.

Nauja knyga

2010-06-07T08:31:47Z

Pagaliau radau nusipirkti vieną XIXa prancūzišką kulinarinę knygą, kurios ieškojau jau penkerius metus. Kokia tai knyga, gal ne tiek svarbu, įdomiau tai, jog joje radau keletą receptų, kuriuos autorius vadina lietuviškais. Ne lenkiškais (nes antraip jis būtų taip ir parašęs, tokių receptų ten irgi yra), ir ne rusiškais (nors Lietuva tuomet buvo Rusijos sudėtyje). Būtent lietuviškų, "a la Lithuanienne". Išverčiau juos daugiau mažiau taip, kaip buvo, kai kuriuos terminus išplėsdamas, kad būtų suprantama, apie ką šneka. Net jeigu ir negaminsite pagal juos, galbūt bus įdomu, kaip tais laikais prancūzų virėjas, ilgą laiką dirbęs Karaliaučiuje, gaminęs Prūsijos karališkajai šeimai, adaptavo savo virtuvei lietuviškus patiekalus. Galbūt tai padės tiesiog įsivaizduoti, kokie skoniai tais laikais galėjo vyrauti lietuvių virtuvėje. Manau, kad kai ką galima nesunkiai adaptuoti ir dabartinei virtuvei.

Lietuviškas padažas

Sudėkite į dvigubą vandens vonelę 250 gr sviesto ir 150 gr bandelės minkštimo, gerai išmaišykite mentele, įpilkite dviejų citrinų sultis, du šaukštus stipraus paukštienos sultinio ir žiupsnelį muškato riešuto. Uždėkite ant ugnies ir nuolat maišykite, kad gerai įkaistų, bet neužvirtų. Prieš pat pateikiant, įdėkite šaukštą kapotų petražolių, kurias prieš tai perpylėte verdančiu vandeniu. Šis padažas gerai tinka kepsniams ant iešmo ar grilio.

Jerubės lietuviškai

Jerubės Prancūzijoje nėra dažnos, bet labai puikaus skonio. Rusijoje jos ne tokios geros, nors ten jų labai daug. Jų odelė yra baltesnė, nei kurapkų, o pilvai dideli. Jų kojos nėra labai skanios, dėl to nevertinamos. Paruoškite iš anksto 100gr sviesto, suminkyto su 100 gr tarkuotos džiovintos bandelės trupinių. Įberkite druskos ir žiupsnelį kapotų petražolių. Keturiasdešimt minučių prieš pateikiant kepsnį, iškepkite ant iešmo keturias ar penkias jerubes, apvyniotas plonomis lašinukų riekutėmis. Kai iškeps, numaukite nuo iešmo, nuvyniokite lašinukus ir supjaustykite į tris dalis išilgai, taip, kaip kurapkas. Įdėkite į dviejų dalių pilvą sviesto, sumaišyto su trupiniais, lengvai paspauskite ir sudėkite jerubes į nedidelį prikaistuvį, tokio dydžio, kad jos kaip tik sutilptų, ir sudėkite jas taip, lyg atrodytų, kad jos nepjaustytos. Užpilkite stikline karšto paukštienos sultinio ir uždėkite ant labai silpnos ugnies, kad vos vos palaikytų šilumą. Praėjus dvylikai-penkiolikai minučių ištraukite jas vieną po kitos, išdėliokite simetriškai ant lėkštės kepsniams, taip, kad visiškai išlaikytų iki pjaustymo buvusią formą. Tada į prikaistuvį, kuriame jos buvo, išspauskite dvi citrinas, pasukite prikaistuvį, kad sultys susimaišytų su išsiskyrusiomis kurapkų sultimis, ir užpilkite padažą ant paukščių. Šis pateikimas taip pat tinkamas visų rūšių kurapkoms.

Žąsies kogalvių sriuba lietuviškai (juka)

Paimkite keturių ar penkių žąsų kogalvius, kitaip tariant, skrandžius, kojas, kaklus ir sparnus, viską gerai nuvalykite, įmeskite į verdantį vandenį, išvirkite iš jų sultinį ir ištraukite iš skysčio. Nedidelį kubeliais supjaustytą svogūną pakepinkite svieste. Kai tik jis truputį paruduos, įberkite šaukštą miltų ir truputį pakaitinkite, nuolat maišydami, tada palaipsniui supilkite penkis litrus sultinio ir stiklinę natūraliai raugintų agurkų sunkos. Užvirinkite sriubą, nuolat maišydami, kad ši po truputį sutirštėtų. Suberkite kogalvius ir nustumkite į viryklės kampą (kur mažesnis karštis). Supjaustykite nedidelėmis juostelėmis morkų, porų, saliero ir petražolės šaknies. Perliekite daržoves verdančiu vandeniu atskirai, tada pakepinkite kartu svieste, kol suminkštės ir ims blizgėti. Daržoves suberkite į sriubinę.
Prieš pat pateikiant, supilkite į sultinį vienos žąsies kraują, į kurį įmaišėte septynis-aštuonis kiaušinių trynius, maišykite virš ugnies, neleisdami užvirti, ir perkošdami užpilkite ant daržovių sriubinėje. Jeigu pageidaujate, įdėkite rūgščios grietinės.

Jautienos išpjova lietuviškai

Smulkiai sukapokite penkis-šešis tuzinus baravykų. Pakepinkite svieste, mesčiodami į orą, kol išgaruos skystis ir grybai ims blizgėti, pabarstykite druska. Įpilkite keletą samčių sultinio, sutirštinto miltais su sviestu, ir lėtai pavirkite, maišydami, kad padažas būtų vienodos konsistencijos. Uždarykite padažą keliais šaukštais grietinės ar tirštos grietinėlės.
Iškepkite išpjovą ant iešmo, kaip įprastai. Kai iškeps, supjaustykite griežinėliais. Pjaustant, dėkite į lėkštę, tokia pat tvarka, ir kiekvieną griežinėlį užpilkite šaukštu grybų padažo. Suteikite išpjovai kuo natūralesnę formą, tada visiškai užpilkite likusiu grybų padažu iš viršaus. Pabarstykite tarkuotos baltos duonos trupiniais. Gerai nuvalykite lėkštę ir įdėkite į krosnį netoli angos dešimčiai-dvylikai minučių, kad paviršius lengvai paskrustų. Pateikite ant stalo. Kartu pateikite padažą: grybų esenciją su trupučiu sultinio, sutirštintą miltais ir sviestu.

Šis įrašas skirtas ne šiam žurnalui

2010-05-31T07:10:20Z

Visus, skaitančius čia lietuviškai, prašau tolesnį tekstą ignoruoti. Apačioje tiesiog paaiškinimas, kodėl giedrius_ru.

Привет всем. Ниже идет небольшое обьяснение, почему русской версии этого журнала на нынешний момент больше нет.

Все началось с того, что я в комментах одного поста выложил пару фотографии одного великого русского дизайнера, в смысле, с дизайнером на снимке. Фотографии лежали в открытом доступе в белоруских интернет порталах. Фотографии я не копировал, а просто поставил ссылку на их, с img src хтмл тагами перед сслылкой. Вот они, эти ссылки:

http://www.it-belarus.net/photo/p/azarov01.gif
(из этого интервью http://www.it-belarus.net/publications/view/16/ )

и еще вот эта, она мне особенно понравилась, очень кокетливо и со вкусом, и с довольно скромной надписью при этом:
http://www.it-belarus.net/photo/p/news/azarov-art.jpg

И вдруг откуда ни возмись, появился некий узер ЖЖ, который стал утверждать, что я, давая эти ссылки на картинки великого русского дизайнера, чем-то наружил закон авторского права. Когда я отказался выполнять его требования, он почему-то обидился и написал ябедное письмо в само правительство Живого Журнала, отрапортировав им это наружение авторских прав.

Что было дальше. Некий Eric из LJ Abuse Team прислал мне в эмайл стандартное письмо. Потри, говорит он, это нарушение копирайта. А если думаешь, что этот рапорт о нарушении ошибочный, напиши нам, мы тебе пришлем информацию, что делать дальше. Так как у меня журнал регистрирован давно, еще в Америке, то и Абуз Тим у меня американский, со всеми из того изходящими.

Так как я был не согласен, я тотчас же написал ему ответ с просьбой прислать эту информацию.

Где-то через неделю, в прошлые выходные, я получил от LJ сразу два письма, один за другим. В одном говорилось примерно: ну раз ты не потер нарушение прав, и не прислал нам ничего, чтобы выразить свое несогласие, мы твой журнал-то, типа, того, giedrius_ru. В другом письме, высланном через несколько часов после первого, тот же Eric пишет: спасибо, что прислали свое несогласие. Вот что вам надо сделать: пришлите нам свою подпись, описание проблемы, и подтвердите судебным языком (там есть даже стандартная фраза), что да, я понимаю, что делаю, и готов доказывать свою правоту в суде. То есть теперь у меня только один выход получить журнал обратно - это судиться с каким-то мудаком, которому вздумалось, что великий русский дизайнер - это он. Если же я не буду делать ничего по этому поводу, то примерно через шесть месяцев у LJ будет основание стереть мой журнал, так как теперь у него статус только suspended. Стереть старый комент я не могу, так как, опять же, suspended.

Бэкап своего русского журнала у меня есть, правда, в формате LJ Book, то есть большой pdf файл со всей работой нескольких лет. Так что, терять я ничего не потерял, только восстанавливать из пдф неудобно. Не думаю, что у мудака в тех крупинках, которых он называет своими яйцами, хватит храбрости подать на меня в суд. Но если вдруг у него моча ударит в голову и он это сделает, мне придется летом, когда вокруг так красиво, клубника в огороде уже почти поспела, черешня на деревьях возле дома, малины ягоды уже зелененькие висят, скоро подойдут, помидоры свежие в теплице, лучший ржаной самогон в дубовом бочонке настаивается, и мне вместо того, чтобы всем этим любоваться и радоваться, придется с каким-то дебилом по судам тоскаться? Нет уж. Шесть месяцев - это как раз после того, когда уже урожай снимем, зарежем хрюшку, мясо закоптим-завялим, вино яблочное или вишневое, мед хмельной поставим. И вот поздней осенью, когда делать будет нечего, можно будет и посудиться. Прецедент все-таки на моей стороне. В деле Perfect 10, Inc. против Amazon.com, Inc, очень ясно говорится:

First, the HTML instructions are lines of text, not a photographic image. Second, HTML instructions do not themselves cause infringing images to appear on the user’s computer screen. The HTML merely gives the address of the image to the user’s browser. The browser then interacts with the computer that stores the infringing image. It is this interaction that causes an infringing image to appear on the user’s computer screen. Google may facilitate the user’s access to infringing images. However, such assistance raised only contributory liability issues and does not constitute direct infringement of the copyright owner’s display rights. ...While in-line linking and framing may cause some computer users to believe they are viewing a single Google webpage, the Copyright Act...does not protect a copyright holder against [such] acts....

А пока - радуйтесь летом. Нефиг тут в интернете торчать, особенно если там кто-то неправ. Хотя Вредителю за решительность я благодарен. В китчен-нахе одним засранцем будет меньше. Ну, или двумя, если со мной считать :{) А так, если кому-то из русской блогсферы я понадоблюсь, пишите сюда.

Variniai puodai

2010-05-14T10:57:24Z

Radau vartydamas internetą. Ar reikia sakyti, kad komentavo britas?

"Variniai puodai - žymiai efektyviau, nei įprasti plieniniai ar aliuminiai. Vario šiluminis laidumas yra kelis kartus didesnis už geležies. Prisiminkite, kaip paskutinį kartą uždėjote ant per karštos dujinės viryklės liepsnos nerūdijančio plieno puodą su padažu. Pamenate pridegusio padažo žiedą ant puodo dugno, kurį vėliau teko ilgai šveisti? O štai su variniais visai kitaip: dugnas įkaista vienodai ir tolygiai, ir leidžia jums padengti nuodegomis jį visą, nuo krašto iki krašto."

emailas

2010-05-04T06:51:26Z

Sveiki, jeigu man kas rašėte į gmailą ir aš neatsakiau, tai dėl to, jog šiuo metu truputėlį man su juo problemos. Problemos turėtų išsispręsti (taip tikiuosi) iki kitos savaitės pradžios. Tuo tarpu, jeigu kažkas skubaus, galite kol kas mane pasiekti g.vilpisauskas tada tas suraitytas ir po to baltic-amadeus.lt . Arba skambinkit ar rašykit SMS'us.

Šašlykai

2010-04-15T06:13:41Z

Retai kada duodu linkus į svetimus žurnalus, bet šį kartą negaliu susilaikyti. Juolab, kad šašlykų sezonas jau čia. Jeigu jau taip atsitiktų, kad rusiškai nesuprantate, manau, jog ir nuotraukų bus per akis.

Pamirškite frazę "tikras šašlykas būtinių būtiniausiai privalo būti tiktai toks..."

Pakėlę žemės ūkį mes...

2010-04-12T05:59:48Z

Taigi šventą dieną kaip kokie nekatalikai pagonys kapstėmės po žemę. Nukasiau krūvas visokių senų lapų ir pan. į kompostą, išmėžiau šiltnamį. Po lapais radom braškių kupstų, o pačiuose lapuose pora raudonų ir dar visai kietų ir nesupuvusių obuoliukų, kurie kažkokiu būdu išsilaikė per visus žiemos šalčius. Dar, pasirodo, tiesiog pievutėje prikaišiota tulpių, kurios jau išlindo iš po žemės. Saulė danguj plieskia išsišiepus. Alyvos pumpurai sprogsta. Žilvitis ar kas ten per daiktas, kur vidury kiemo, visas apsipylęs kūšiukais. Nurovę pernykščius krapus kampe sklypo radome pridygusių narcizų. Šiltnamyje iš pernai prikaišiota svogūnų, kurie jau lenda, plius dar kažkokių neaiškių augalų, kurie miega. Pomidorai ant palangės ima panašėti į tuos, kuriuos jau galima perkelti į šiltnamį. Jau paragavau pirmosios šiuometinės rukolos. O tada kastuvą į rankas, ir pirmyn į žemės ūkį. Sako, jau seniai reikėjo sukasti, bet aš kadangi nepatyręs, man gerai ir taip. Jaučiuosi šiandien konkrečiai pakasėjęs. Bet visgi traukia prie žemės. Taip ir jaučiu, kaip iš kišenės žagrė kyšo. O pirtelė kaip smagu po visų dienos darbų...

Bulvių gal tiek to, nesodinsiu. Bet galvoju iš neįprastesnių dalykų pasisėti ropių. Ir gal porą-trejetą saulėgrąžų. O kol kas pirmas savas daržo augalas - iš kaimo parsivežta gelsvė.

Televizija

2010-04-07T08:00:46Z

Pirmąją Velykų dieną atsibudau su keistu reiškiniu kairėje akyje. Ant baltymo toks nemažas kruvinas blynas. Fig suprasi, iš kur ir nuo ko. Gydytoja sako, kapiliaras sutrūkęs, nieko baisaus, per tris savaites ar mėnesį išnyks savaime. Tik tiek, kad vaizdelis kraupokas - viena akis normali, o kita krauju pasruvusi, vampyriška tokia. Įdomu stebėti aplinkinių reakciją, kai staiga pasikeičia pašnekovo veido išraiška, kai staiga pro akinių stiklus įžiūri, kad kažkas su manimi negerai.

O vakar vakare man skambino iš TV3 (ir iš kur tik jie gavo mano telefono numerį?). Sako, mes va rengiame laidą apie ekologinius maisto produktus, ir norėtumėme jumi pasikviesti kaip ekspertą (khe khe) pakalbėti apie mononatrio gliutamatą. Būtų geras vaizdelis. Sėdi dėdė krauju užpilta akim ir postringauja apie gliutamatų nežalą. Ir iš karto statistiniam lietuviui visokios aiškios išvados kyla, mes gi visi skaitymo tarp eilučių meistrai.

Ne, nebus iš manęs viešos personos.

Alaus, alaus...

2010-04-01T07:58:54Z

Susisiekė kartą su manim Kalnapilio reklamos atstovai ir sako: ar norėtumei, tamsta, alaus naujo paragauti? Na aš, kaip kuklus lietuvaitis, mėgstantis įvairiausius gaiviuosius gėrimus, iš karto sakau, kad beabejaus, tiktais ką už tą alų man po to daryt reikės? Nieko, sako anys, tiktais po to parašinėti į savo žurnalą šio bei to, alų tą naująjį paminėti, reklama bus. O jeigu man nepatiks, aš gi nemeluosiu, parašysiu kaip yra, ar tinka jumims toksai variantas, klausiu? Viskas puiku, sako jie, viskas gerai, tik tu, tamstele, ragauk ir rašyk.

Na ką, galvoju, alų aš mėgstu, o nemokamo alaus, kaip žinia, skonio savybės automatiškai pagerėja. Maniau, gausiu aš tą puslitriuką, išragausiu, parašysiu ką nors. Viskas ore.

Ir štai vakar privažiuoja pas mane prie darbo mašinėlė, kažkas tarpinio tarp furos ir dengto Kamazo. Iššoka iš jos vairuotojas, manęs klausia, a jumi sulčių ar alaus žadėjo? Hmm (geras klausimas) na, sakau, alaus jeigu galima. Jokių problemų, va padedi parašą, imk prekę ir čiuožk iš čia. Va taip tiesiog, imk ir čiuožk. Taip ir padariau. Tiktais alaus tai ne puslitriukas. Ir netgi ne bambalis. Visą dėžę naujojo alelio dosnieji kalnapilistai įteikė. 20 butelių. Tiesiog taip, už ačiū ir gražias akis.

Ir dabar jau kaip ir reikėtų išbalansuoti ant tos plonos ribos. Iš vienos pusės, dėžė alaus kaip ir įpareigoja. Iš kitos, o jeigu ten prastas alus? Kaip bus? Nors, kai pagalvoji, na dar neteko tokio alaus ragauti, kad būtų jau visai neįmanoma jo gerti. Ypač nemokamo. Tas, kur vieną kartą "Kolegose" gėrėm su vandens ir skalbimo miltelių priemaiša juk nesiskaito, ane?

Taigis vakar sėdau po darbo, ramiai taip išdegustavau ketvertą buteliukų. Alus, beje, vadinasi "Kaštonų", arba jeigu pilnai "Kaštonų spalvos". Kalnapilis jį vadina eliu, tipo "ale" jeigu angliškai.

Na, pirmas įspūdis toks: alus tamsus, puta tiršta ir gausi, pilasi gerai ir iš vaizdo kažkiek primena porterį. Todėl ragaudamas kaip jau ir tikiesi tos saldumos, klampumos, sodraus sunkaus skonio. O realiai tai alus toks lengvokas, pasakyčiau. Apynių, jeigu jų ten yra, praktiškai nesijaučia. Kvapas malonus salyklinis, paskrudintų miežių. O skonis tai visai lengvas. Nepasakytum net, jog čia tamsus alus, jeigu užrištom akim ragautum. Net nežinau, su kuo čia jį galima palyginti. Man jis panašiausias į vieną tokį, kurį kažkada seniai studentaudami gerdavom Kaune, iš vietinės Stumbro daryklos, "Stumbro tamsus" vadinosi. Irgi toks pats pakankamai lengvas, be šviesiems būdingesnės rūgštelės. Reklamuoja, kad jis "ypatingo salstelėjusio skonio", bet kažkaip nelabai pajutau kažką ypatingo. Su kaštonais skonis nieko bendro neturi, bet spalva tai taip, panaši.

Kodėl jie tą alų tokį lengvą pagamino, tokio sunkiai apčiuopiamo skonio? Greičiausiai, kad nesustotum po pirmo butelio. Aš ir nesustojau. Į antrojo pabaigą skonis pagerėjo, o į trečiojo pabaigą, pradėjus užsikandinėti įvairia rūkyta mėsa irgi ruginiais "čipsais", ir visai normaliai. Nėra tokio sunkaus, kaip čia pavadinus, "poskonio", kaip nuo kokio porterio, kurio išgėrus butelį antro kažkaip nebesinori.

Reziumuojant - normalus alus, bet skirtas daugiau ką nors užsigerti, o ne gerti patį vieną. Prie maisto, užsigerti kokius nors cepelinus su spirgais turėtų tikti. Netgi, sakyčiau, toks "moteriškas" alus. Šiaip gerti yra ir geresnių pasirinkimų, bet karštą dieną tiks ir toks.

Ir ne, nesumelavau. Nė trupučio. :{)

Girtuoklių dainos

2010-03-20T07:54:14Z

Gavau vakar labai įdomų lietuviškų dainų rinkinuką, "Girtuoklių dainos" vadinasi. Knyga ir kompaktas. Bobulytės kompakte juokingai paplonintais balseliais suokia dainas, kurias realybėje greičiausiai traukė jau apšilę vyrai už stalo, ar grįžtantys iš karčiamos. Kai kurių pasigedau, žinoma. Na kokia gi gali būti rinktinė be:

Gerkit, braliukai, ir aš gersiu,
Kap reks užmokėti aš išeisiu.

Užtat yra klasika kaipo:

Aš jaunas bernelis, linksmai uliojau,
Prisgėris kap jautis ravi gulėjau.

kurios paklausius ranka savaime ima bokalo ieškoti. Čia ta pati, kur "Pragėriau žirgelį, ir kamanėles" ("ir kam man jo reik"?).

Irgi mažiau girdėtos, bet pilnos meilės ir švelnumo:

Vo kadu tu mirsi, dzieduli mano?
Vo kadu tu mirsi, pijokėli mano?
Subatoj, bobute, subatoj, širdele,
Subatoj, marga karvelėle.

arba:

Tu tvorele, tu retoji
Visus girtus keravoji
O ta kiaula ta degloji
Vis pavarto pavolioja

Viskas. Statau rūgti alų, kūrenu pirtį. Dainuosim :{)

Kodėl aš niekada nebūsiu virėjas ar virtuvės šefas

2010-03-18T09:24:07Z

Dažnai manęs klausia: Giedriau, kada gi tu pagaliau atsidarysi savo restoraną? Mes pas tave eitume pietauti, tau būtų daug džiaugsmo, pagyrų, bla bla bla. Atsakymas paprastas - niekada.

Virtuvė namie ir virtuvė restorane - tai du visiškai skirtingi dalykai. Restorano, kad ir ką bandytų sakyti jo savininkas, pati pirmoji funkcija yra gaminti pinigus. Būtent šitaip. Restoranas, kurio šeimininkas dirba "iš pasišventimo", nekreipdamas dėmesio į finansus, pasmerktas žlugti. Kulinarinė dalis eina po to, jau po finansų, tame pačiame lygmenyje, kaip ir interjero dizainas, aptarnaujančio personalo sumanumas ir panašiai. Kokia kita šios loginės sekos grandis? Jų dvi : pirma, restoranas privalo aptarnauti valgyti atėjusį klientą kuo mažesnėmis sąnaudomis. Antra, nemažą reikšmė čia turi ir aptarnavimo greitis, nes klientas nenori ilgai laukti. Jeigu atėję turite laukti maisto valandą ar ilgiau, kitą kartą vargu ar čia sugrįšite.

Retas restoranas gali leisti sau prabangą virti sultinius ar ilgas valandas ruošti troškinius ar padažus. Retas restoranas gali pradėti ruošti patiekalą tada, kai gavo užsakymą iš kliento. Dažniausiai maistas yra ruošiamas iš anksto ir laikomas šiltai, pasta būna išvirta pusiau, kad ją užtektų tik pašildyti su padažu, troškiniuose mėsa labai dažnai neišsitroškinusi, svogūnai apkepinti paskubomis, morkos supjaustytos bet kaip, ir t.t. Dažnai pusfabrikačiai pagaminami ir užšaldomi, kad prireikus užtektų juos įkišti į mikrobangę. Restorano virėjas, spaudžiamas laiko, privalo skubėti. Ar kada nors stebėjote, kaip dirba patyręs virėjas dienos piko metu? Jis primena žonglierių. Jo judesiai didele dalimi automatiniai. Jis labiau primena kareivį puolimo metu, nei subtilaus skonio kūrėją. Šiam virėjui nėra kada eksperimentuoti ar kurti kažką naujo. Jis turi konkretų patiekalą, kuriam sukurti yra nustatytas konkretus algoritmas, ir tikslas - išpildyti tą algoritmą kuo greičiau, kuo tiksliau ir su kuo mažiau klaidų.

Ar atkreipėte dėmesį, kaip retai kur galima rasti tikrai skanios svogūnų sriubos, kur šie būtų kepti sąžiningai, ilgai ir lėtai, kol taps idealiai susikaramelizavę, ir pačiai sriubai jie suteikia būtent tą šilkinį švelnumą ir pikantišką skonį, kuris pasiekiamas tik ilgo kepimo ir nuolatinio maišymo metu? Dažniau būna visai kitaip: svogūnai pakepinami ant didelės ugnies ir greitai, karts nuo karto šliukštelint truputį vandens, kad atkibtų nuo keptuvės dugno (keptuvė deglazuojama). Kai tik jie truputį pagelsta, procesas stabdomas, sriuba paverdama (vyne? kokiame dar vyne?) ir pateikiama, ir kramtant svogūnai vis dar truputį traška tarp dantų. Taip, tai irgi svogūnų sriuba, tiesiog tokią gaminti restoranui finansiškai žymiai labiau apsimoka.

Žinoma, yra išimčių. Kai kurie restoranai išties verda sultinius "nuo nulio". Tačiau, kaip taisyklė, jie prabangūs, ir dėl to juose pietauti brangu. Kad pritrauktų čia žmones, privalo puikiai dirbti marketingo vadybininkai, turi būti įsukta reklama, vardas turi būti pažįstamas. Reikia, kad žmonės sutiktų mokėti didelius pinigus už patiekalą, kurį kitur gali gauti pigiau, nors ir mažiau kokybišką. Vėlgi, tai didelės investicijos, nelabai susijusios su kulinarija.

Kas kulinarija man? Tai, visų pirma, kvapų ir skonių terapija. Gamindamas aš atsipalaiduoju. Man niekur nereikia skubėti, kaip ir nebūtina galvoti apie finansinę patiekalo pusę. Aš nesuku galvos, jog dažnai patiekalą, kuriam gaminti užtrunki porą valandų, suvalgo per penkias minutes. Taip pat, aš galiu improvizuoti: nenoriu šiandien gaminti troškinio su salierais, verdu su ropėmis, ar tuo, kas tuo metu po ranka pasitaiko, ar kas gražiai turguje atrodė. Man patinka skinti šviežius prieskonius iš vazonėlio ant palangės, o ne naudoti džiovintus. Aš galiu valandą sėdėti prie ugnies, iš lėto sukdamas rankeną ir stebėdamas liepsnas, ir laukti, kol iškeps gabalas mėsos ant iešmo. Man patinka kas pusvalandį ragauti troškinį ir jausti, kaip keičiasi skoniai, ko dar trūksta, ar jau pakankamai sodrus padažas. Iš esmės, mano virtuvėje viskas vyksta kur kas lėčiau, nei restorane.

Taigi, geriausia, ką aš galiu pasiūlyti - tai pasikviesti į virtuvę tris-keturis žmones (daugiau, greičiausiai, netilptų), įpilti jiems po taurę vyno, pasodinti ant kėdučių, ir iš neskubėdamas šnekučiuotis, parodydamas tai vieną, tai kitą gudrybę, kurių pats prisigaudžiau kartu su patirtimi. Jeigu šie žmonės nuspręstų, jog toks pašnekesys buvo to vertas, galėtų man sumokėti. Kažkaip nemanau, kad uždirbčiau iš to daug pinigų, kaip ir nemanau, kad norėčiau tai daryti kiekvieną mielą dieną.

Taigi, jeigu aš kada nors nuspręsčiau spjauti į IT ir užsiimti kulinarija, ko gero galėčiau organizuoti štai tokio tipo kulinarines pamokėles. Galbūt pasistatyčiau lauke krosnį ir kepčiau patiekalus ten. Galbūt tiesiog susirinktume aplink laužą. Bet tai būtų toli gražu ne restoranas. O labiausiai tikėtina, jog jeigu jau nebedirbčiau IT, o pinigų stygius imtų smaugti, pradėčiau rašyti kulinarines knygas. Bet čia, vėlgi, atsiremčiau į finansinę pusę: kokią knygą rašyti, ar tokią, kuri galėtų pamokyti, paaiškinti principus, bet būtų įdomi tik labiausiai besidomintiems maisto gaminimu, ar receptų knygą su daugybe gražių nuotraukų, kurią malonu pavartyti svetainėje? Taip, antrąją greičiausiai pirktų geriau, tačiau ji nebūtų kažkuo išsiskirianti iš bendro fono, tiesiog gražiai aprašytų receptų rinkinys su gliancinėmis nuotraukomis. Nors. Prisiminus, jog už "Vėją nuo jūros", knygą, prie kurios dirbau virš metų, man į kišenę įbyrėjo šiek tiek virš 1000Lt (vieną tūkstantį lietuviškų pinigų), knygų rašymas kaip pragyvenimo šaltinis Lietuvoje man atrodo labai siurrealistiškai.

Gėrimai

2010-02-24T09:17:37Z

Lietuviai nuo seno mėgsta paties įvairiausio skonio gėrimus.

Iš čia.

Kepiau balną

2010-02-05T08:01:57Z

Užsirašau daugiau sau, kad nepamirščiau, nes labai jau patiko prieskonių kombinacija.

Taigi, avienos balnas, apie 2kg, su paliktu stuburkauliu ir pakankamai ilgomis šonų klostėmis.
Porą nemažų žiupsnių kumino pakepinau iki rusvumo.
Pridėjau nekepinto uzbekiško kumino (kurio ten kitaip nei "zira" nevadina) ir sutryniau kartu, grūstuvėje. Gavosi toks padūmavęs skonis nuo indiško su trupučiu rūgštumos nuo uzbekiško.
Keturias vidutinio dydžio nuolaužas cinamono žievės sugrūdau į miltus. Nepainioti su kasijos žieve, kurią Lietuvoje parduoda kaip cinamoną. Kvepia panašiai, vienok skirtumas yra. Kasiją parduoda susuktais "pagaliukais", o tikrąjį cinamoną - daugiausiai įvairios formos nuolaužomis.
Apie 20 juodųjų pipirų, 6 kvapniuosius, 5 gvazdikėlius, sugrūdau kartu su cinamonu.
8 kardamonus, kartu su visu lukštu, sugrūdau kiek grūdosi, kuo smulkiau.
Tris gerus žiupsnius druskos sumaišiau su aukščiau minėtais prieskoniais, ir mišinys baigtas.
Įtryniau balną iš visų pusių, t.p. ir šonų klostes, kurias po to užlenkiau į vidų. Į šaldytuvą, apatinę lentyną, dviems paroms. Po paros apversti ant kito šono.

Kepiau orkaitėje. Ant skardos groteles, ant grotelių keliomis lininėmis virvelėmis surištą balną, kad kepant neišsiskleistų. Iš pradžių įkaitinau orkaitę iki maždaug 200C (daugiau tas senas trantas netraukia), įkišau mėsą, pakepiau apie pusvalandį, kol apskrudo ir ėmė kapsėti riebalai į skardą. Tada primažinau kažkur iki 140-150 ir kepiau dar porą valandų (kepimo metu po valandos į skardą įpyliau apie stiklinę paprasčiausio vandens), kol įsmeigtas į vidines išpjovas termometras parodė 68C. Ištraukiau iš orkaitės, palikau pastovėti. Termometras pakilo dar iki 71 ir sustojo.

Pilvo klostės paskrudo ir tapo traškančios. Po jomis - file, minkštutėlės, sultingos garuojančios, o dar tas aromatas, verčiantis iš kojų. Iš kitos pusės stuburo - nugarinės, iškepusios idealiai. Kepiau nugarinėmis į apačią. Niekuo neįdarinėjau, nors, žinoma, galima buvo.

Avies balnas - avies dalis nuo tos vietos, kur stuburkaulis jungiasi prie dubens kaulų, iki kur prasideda šonkauliai. Trumpai tariant - stuburas per vidurį, iš išorinės stuburo pusės - nugarinės, iš vidinės - išpjovos, pati minkščiausia avies dalis, iš šonų - pilvo sienelės. Įdomesnis momentas: jeigu, tarkim, tai būtų jautukas, o ne avis, tai supjausčius šį gabalą iš pradžių išilgai per pusę, o tada skersai trijų-keturių centimetrų storio griežiniais, gautume taip vadinamus "T-bone" steikus. Riebalų beveik nenupjausčiau, o ir nelabai daug jų ten buvo. Kepant jie tirpo, sunkėsi į mėsą, o užvyniotos pilvo klostės neleido išdžiūti viduje esančioms išpjovoms.

Patobulinti? Na nebent kokį vieną džiovintą kajeno pipirą, gerai sumaltą, buvo galima įmaišyti į prieskonius. Pakepinta kalendra irgi tiktų, bet buvo pasibaigusi.

Kaip bebūtų keista, geriausia tokį maistą užgerti ne vynu, ir ne alum, ir netgi ne šnapsu. Geriausiai čia tiko stipri karšta žalioji arbata.

Mano kuklia nuomone, būtent balnas yra pati geriausia ir įspūdingiausia skonio ir tekstūros požiūriu avies dalis - čia ir traškantis spirgutis iš išorės, ir burnoje tirpstanti minkštutė išpjova, ir kiek sodresnio skonio nugarinė. Nors kojose mėsos ir daugiau ;{)

Tai kol kas tiek. Atleiskite, kam iki šiol neatsakiau į laiškus. Tikrai nepamiršau, tiesiog šiuo metu taip gyvenimas susiklostė. Specialiai laikau tuos laiškus pažymėtus, tikrai atsakysiu.

Kulinarinė tautosaka

2010-01-21T12:18:50Z

Gal kas žino, kokia šios senos dainos pradžia ir pabaiga? O jeigu dar ir melodija išaiškėtų, iš viso būtų nuostabu :{)

<....>
užmušė žvirblelį, užplumpino
parvežė broleliai, pargirgždino
įtempė nuo rogių, įciundino
nupešė sesulės, nudulkino
žvirblelio plunksneles nupurtino
atėjo motulė, atbildino
iškepė žvirblelį, iščirškino
<...>

Po to berods dar svotai suvažiavo ir "suėdė žvirblelį, sutriauškino".

Avytė

2010-01-18T09:42:43Z

Iš ūkininko pirkta lietuviška juodgalvė jau eina į pabaigą. Greičiausiai iki didžiojo persikraustymo ją ir pabaigsim. Žvilgtelėjus atgal, visai kultūringai aš ją paruošiau.

Vieną porciją nugarinių su šonkauliukais (angl. "rack of lamb") iškepiau šviežią, nešaldytą, minimaliai pabarstęs pakepintais kuminu+kalendra ir šiek tiek druskos, kad atsiskleistų avienos aromatas. Jauna avelė, mėsa minkštutė, o nugarinė iš viso kaip šokoladas. Iškepiau tik tiek, kad paviršius paskrustų, o vidus liktų rausvai rožinis, "medium-rare", arba kad paspaudus pirštu mėsą, spyruokliuotų. 20 minučių orkaitėje ant maksimumo. Aišku, ta mūsų orkaitė, bobučių laikus prisimenanti, daugiau 200 netraukia, bet gavosi visai normaliai. Ant grilio tokį - iš viso būtų pasaka. Net jokio padažo nedariau, tik palikau kiek storesnį riebalų sluoksnį ant mėsos, kad skonio daugiau būtų, ir kepiau vienu gabalu, o ne supjaustęs į kotletus ant kauliukų.

Šonkaulius, atlikusius nuo nugarinių, iš pradžių apskrudinau, tada patroškinau su svogūnais. Minimalistiškai, bet gardžiai. Mėsa praktiškai krito nuo kaulo. Tinka su lavašu ar šiaip su paprasta duona.

Galvą iškepiau apdengęs folija su nedideliu skysčio kiekiu (breziravau). Pagrindinis skonio priedas - garstyčios su medum. Suvalgėm ir nemirktelėjom, su visom akim, liežuviu ir smegenėlėm. Liuks. Gaila, nepavyko normaliai kailio nuskusti, teko lupti odą, bet gal dar išmoksiu kaip nors.

Pilvo sienelė, diafragma ir kt. kieti gabalai buvo supjaustyti nedideliais gabalėliais sutroškinti. Troškinosi ilgai, kokias 3 valandas, kol galų gale suminkštėjo ir mėsa atskleidė savo tikrąjį aromatą. Troškinau su keptais svogūnais, česnaku ir imbieru, o pagrindinė kvapo sudedamoji - kardamonas. Gavosi skaniai ir labai sočiai, kaip tik žiemai. Dalį po to užšaldėm porcijomis. Užsimanai troškinio - išsitrauki, atšildai, ir pirmyn.

Iš priekinių karkų ir kaklo troškinau vieną iš indiško kario variantų, su daug kajeno pipirų, cinamono, imbiero, kardamono. Pagrindinis kvapas - ožragė, arba normaliai tariant, fenugrekas (lapai ir sėklos). Labai nostalgiškai ir pakankamai autentiškai. Indai, įtariu, nebūtų nusivylę. Po to, kai išsitroškino, mėsą nuėmiau nuo kaulų, sukapojau ir dar pašildžiau skystyje. Vienintelis dalykas, ko čia trūko - indiška naan duona. Lavašai, deja, ne tas, ne tas. O pačiam kepti - orkaitė netraukia.

Nuo priekinių kojų ir menčių nupjausčiau mėsą, paėmiau likusią mėsą nuo pasturgalio (būna ant užpakalinių kojų, kai atpjauni, tokios atsikišusios mėsos, kurias reikia arba pririšti prie bendros masės, arba nupjauti) ir sumaliau į faršą. Plius česnakai, svogūnai, piene mirkyta bandelė, kalendra ir kuminas. Padariau iš faršo kukuliukus, kuriuos sukroviau į skardą, apskrudinau orkaitėje iki lengvos plutelės, ir patroškinau karyje iš keptų svogūnų, žalios paprikos, cinamono, kardamono, gvazdikėlių, fenugreko, aštrių pipirų, ir viskas užpilta šviežiu jogurtu. Atsargiai pakaitinau, kad nesutrauktų jogurto. Liuks.

Iš likusių kaulų nuo priekinių kojų, dubens kaulų, įvairių neidentifikuojamų atraižų viriau sriubą. Žirnių sriubai toks sultinys puikiai tinka. Čiobreliai, mairūnas, raudonėlis.

Užpakalines kojas įtryniau marinatu iš laimo ir paprastos citrinos žievelių ir laimo sulčių, kumino, juodųjų pipirų, daug česnakų (jie čia grojo pirmuoju smuiku). Po poros dienų marinate, kur mėsa išgulėjo kas pusdienį vis apverčiama, iškepiau orkaitėje (taip, kaip jau aprašyta pas mane kažkur, žr sąraše). Rekomenduoju kepti ne daugiau, kaip iki "medium", t.y. rausvo vidurio, tokia mėsa pati minkščiausia. Mėsos termometras čia geriausias jūsų draugas. 60C daugiau mažiau optimalu. Čia vėlgi orkaitė atsiskleidė visu savo gražumu, nes prie lygiai tokių pačių sąlygų viena koja kepė 2 valandas, kita - tris. Kodėl taip - mistika. Taip kad, žr. apie termometrą. Pirmoji buvo suvalgyta per vieną vakarą praktiškai švariai, o antrosios kiek liko. Antrą dieną jos likučius supjausčiau plonais griežinėliais, tai, kas liko skardoje kepant, supyliau į keptuvę, sutirštinau dideliu žiupsniu miltų, įpyliau apie taurę vyno, ir šitame padaže pašildžiau griežinėlius, su šparaginėmis pupelėmis. Čia labai prašėsi šampinjonai, deja, neturėjau. Užtat geras žiupsnis paprasčiausių lietuviškų kmynų čia buvo labai į temą.

Ką dar pamiršau? Kepenys, kurias kepiau vienas iš pirmųjų, tik sutvarkęs skerdieną. Jas supjausčiau nedideliais gabalėliais, pabarsčiau miltais, kad sugertų drėgmę, apkepinau svieste, ir patroškinau kartu su pakepintais svogūnais ir morkomis, plius grietinėlės, kad gautųsi padažas, ir čiobrelių. Klasikinis, sakyčiau, receptas, bet dar neatsibodęs. Širdį išviriau tiesiog vandenyje su svogūnu ir morka, prieskonių kaip į sultinį, ir po to ištraukęs atšaldžiau ir pjausčiau griežinėliais, panašiai, kaip kad ruošia jautienos liežuvį. Labai panaši tekstūra. O inkstus, tik ką ištrauktus iš skerdienos, nulupau (ten tokia plona plėvelė paviršiuje), perpjoviau išilgai per pusę, pamoviau ant iešmelio, ir iškepiau ant sausos įkaitintos keptuvės. Grilis čia irgi būtų buvęs geriau, bet gavosi pakankamai gerai ir šitaip.

Liko viena pusė nugarinių su kauliukais ir "balnas". Balną įdarysiu džiovintais vaisiais išmirkytais konjake (razinomis, abrikosais, slyvomis), įtrinsiu kuminais su kalendra, ir iškepsiu orkaitėje. O nugarines apkepsiu, aplipdysiu "lukštu" iš maltų šviežių petražolių su trupiniais ir sviestu, ir paskrudinsiu orkaitėje, ir prieskonių minimaliai, tik juodieji pipirai ir druska. Ir liks iš avelės tik užšaldytas maišas su nupjaustytais lašiniais, lajui. Tai greičiausiai bus panaudota kokiems nors pyragėliams ar kibinams ar pan.

Avikailį, tiesa, užsūdžiau ir nuvežiau kartu su kitais penkiais į Kauną išdirbti, mat vilniečiai kažkodėl neapsiima tokio darbo. Išryškėjo kailio lupimo brokas, akivaizdžiai per daug dirbta peiliu, per mažai galva: visokios skylutės, įpjovimai. Ko gero, kitą kartą teks pačiam važiuoti pas ūkininką ir dirti. Plius pats kailis buvo labai susivėlęs, tad teko pakirpti plauką iki 2cm ilgio. Bet rezultatas patenkinamas, kailis minkštas, ir iš kailinės pusės broko beveik nesimato. Reiks kailinukus ar bent jau skrandukę pasisiūdinti, kad miške nebūtų šalta.

Taip avelė bus sudorota praktiškai be atliekų. Ypač, kai sumeistrausiu ką nors iš kaulų. Užpakalinių karkų kaulai švilpynėms, manau, tiks. Menčių kaulai labai gražūs, daug plokščios vietos. Et, būtų tik laiko...

O ateičiai? Bent jau vienos avelės visas keturias kojas suvytinsiu. Pasirūpinsiu, kad būtų paruoštas skrandis, žarnos, ir tos kojų dalys, kurios baigiasi kanopomis. Dešros, šaltiena. Gal dar kas nors. Žiūrėsim.

Nuoširdžiai jūsų.

P.S. Ir dar - niekaip neatsidžiaugiu šaldikliu. Jis turi specialų šaldymo režimą, kurį įjungus mėsa užšąla greitai ir susigadina minimaliai. Kai atšyla, aišku, šiek tiek sulčių išbėga, bet kur kas mažiau, nei šaldant įprastai, iš lėto šaldytuvo kameroje.

P.P.S. Bet kurį iš viršuje paminėtų receptų galiu duoti detaliau, jeigu kas mėginsit. Praktiškai visų prieskonių, paieškojus, galima rasti ir Lietuvoje, bent jau Vilniuje tikrai.

Apie maistą šiandien nieko

2010-01-12T08:08:20Z

Užtat bandau apsispręsti dėl naujos mobilkos. Rinktis galima tik tuos, kuriuos parduoda omnitel puslapyje, antraip reikės mokėti pilną kainą, darbas nekompensuos.

Šiuo metu kandidatai beliko tik du:
1. Nokia N97 (32gig įsiūti, GPS, Symbian, gera baterija)
2. HTC Touch Pro2 (atminties gerokai mažiau nei Nokia, GPS, WinMobile, baterija prastesnė, užtat ekranas kokybiškesnis)

Kaina daugiau mažiau panaši.

Kokių minčių turite, kolegos?

Ar mylėsi tu mane, kai sausra ateis?

2009-12-31T10:03:59Z

...gal mylėsi mane visą, o gal gabalais?

Čia šiaip, prilipo dainelė, neatstoja.

Apturėjau nedidelį baliuką pirtyje, ir ten vienas pankuojantis buriuotojas atsinešė ir visus vaišino vytinta avienos koja. Tiesiog elementariausias dalykas: priekinė jauno avinuko koja išmirkyta sūryme, po to pakabinta ir pakabojusi skersvėjyje porą mėnesių. Jokių prieskonių, jokių priedų. Tiesiog aviena ir druska, ir natūralus avienos aromatas, dar labiau išryškėjęs nuo vytinimo. Pasakiškas dalykas, pasakysiu aš jums. Nuostabybiškas, ypač prie alaus. Visokie itališki prosciutai ir parmai gali eiti slėptis. Kai tik persikelsim į naują namą, reikės porą avelių papirkti ir pamėginti tą gėrį ir grožį pakartoti.

Ai, tiesa, taip, namą pagaliau papirkom, Balsiuose :{) Neužtruko nė 10 metų darbo ir ieškojimo, ir pagaliau. Pagaliau. Dievai duos, Vytukas jo per pirmą pusmetį nesugriaus. Dievai duos, sėdėsim jau kitų metų pradžioje prie židinio, išsikaitinę pirtelėje, gurkšnodami nuosavą alų ir degustuodami savo rankomis vytintą avieną. Tikėkimės.

Visiems gerų Naujųjų!

Klausimas skaitytojams

2009-11-25T17:14:33Z

Bandau galų gale apsispręsti, kurioje vietoje ieškotis būsto. Galbūt iš čia skaitančių kas nors gyvena tokiame Vilniaus pakraštyje, kaip Balsiai (Kryžiokai, Žalieji Ežerai, na žodžiu tas rajonas)? Ką galite papasakoti apie to rajono minusus, nes pliusų tai aš jau pririnkau nemažai. Iš minusų labiausiai gąsdina susisiekimas. Pasakoja, kad ten tragedija, kokie kamščiai ryte ir vakare, mėginant važiuoti automobiliu link Santariškių Žaliųjų Ežerų gatve, o po to dar Geležinio Vilko savi kamščiai. Kaži, kiek tame tiesos? Sekmadienį iki Seimo nuvažiuoti galima per pusvalandį be ypatingų pastangų, bet gal šiokią dieną viskas ne taip? Darbo grafikas nėra labai griežtai pririštas, galima išvažiuoti pusvalandžiu vėliau ar anksčiau. Dar žinau minusą, kad mokyklos ten nėra, nors ir žada va jau aštunti metai, kad jau tuoj tuoj bus. Kas dar?

P.S. laikinai padariau, kad galėtų komentuoti ir anonimai.