Prieškalėdinis žudymas

Prieš Kalėdas kyla keistas noras ką nors nužudyti. Matyt, tai įtakoja tiek prekybos centruose besisukančios tos pačios nuvalkiotos kalėdinės dainos ir brukamos kalėdinės nuolaidos ("Majonezas Hellmans - tik keturi su puse fakin lito! Nustebink savo mylimąjį - prieš miegą išsitepk nuo galvos iki kojų majonezu Hellmans su krapais ir jis tos nakties nepamirš visą gyvenimą!"). Apie dovanėles ir kamščius gatvėse išvis patyliu.

O vienok, prieškalėdinis žudymo poreikis gali būti labai paprastai realizuotas.

Parduotuvių akvariumai knibžda karpių. Didesnių, mažesnių, kokių tik nori. Kai kur akvariumo dugne taip pat galime rasti ir aukštyn kojomis gulinčių "gyvų vėžių" po litą septym. Na bet šitiems jau ir taip ragas, apsistokim ties karpiais.

Nors daug kas su tuo nesutiks, karpis - labai skani žuvis. Riebi, salstelėjusi. Garantuotai šviežia, jeigu perki iš akvariumo. Bet va pardavėjos Europos Sąjungos direktyvą dėl gyvų karpių supranta labai savotiškai. Jos tas žuvis tiesiog iškrapšto iš akvariumo tinkleliu, į polietileninį maišą, suriečia jas iki kiek riečiasi, kad nebūtų kur spurdėti, ir atiduoda maišelį tau. Į nebylų klausimą, "O ar nesiruošiate tai žuvelei ko nors padaryti, kad jai, kai kepsim, labai neskaudėtų?" jos žvilgsnis abejingai nukrypsta link už tavęs trypčiojančio kito kliento. Geriausiu atveju išgirsi, "Ne, tokios didelės negaliu". Aiškintis ir reikalauti pakviesti vadybininką nėra nei sveikatos, nei laiko (žr. t.p. apie Hellmans majonezą). Ir štai tu neši tuos du žuvukus po 2kg kiekvienas link kasos, mąstydamas, o ką toliau su jais?

Grįžti namo ir įsitikini, jog visos tos kalbos apie tai, kokie karpiai "die-hard'ai" - ne iš piršto laužtos. Po gero pusvalandžio maišelyje be oro, be vandens, jie nė nesiruošia iškeliauti į tą didįjį tvenkinį anapus. Anaiptol, išvaduoti, nebesusirietę, jie kuo puikiausiai spurda ir yra pasiryžę nugleizoti visą virtuvės stalą ir, galbūt, jeigu pasiseks, dar nustrikinėti ir iki virtuvės kriauklės ir prieš mirtį išdaužyti kaip galima daugiau indų. Ir tuomet suvoki, jog prieškalėdinio žudymo laikas atėjo.

Labai padeda gyvenimo vingiuose ir turbulencinėse duobėse įgytas cinizmas. Susirandi plaktuką, tiek virtuvinį karbonadams mušti, tiek kitą, vinims, kaip atsarginį planą.

Žuvys žiūri į tave savo žuviškomis akimis ir nemirksi, tik karts nuo karto pasidaužo, vis dar neprarasdamos vilties (žr aukščiau apie kriauklę).

Kaukšteli karpiui per galvą, ten, kur kažkur giliai turėtų būti žuviškos smegenys. Susirandi rupios druskos ir ciniškai, nekreipdamas dėmesio į tebesitęsiančius trūkčiojimus, gerai įtrini žuvį, stengdamasis nutrinti gleives. Nuplauni. Karpis pajunta vandenį ir nusprendžia, jog sutrenktos smegenys - fignia, ir ima spurdėti už du.

Kaukšteli dar kartą, stipriau. Karpis apsimeta, kad suprato užuominą. Nuskuti žvynus. Nuplauni. Karpis vėlgi pamėgina laimę ir pabando pasprukti per kanalizaciją. Gauna per galvą jau kitu plaktuku, dar stipriau. Įsižeidęs nurimsta.

Nupjauni galvą, atidedi atskirai. Išskrodi, nuplauni kraujo klanus ant lentutės, pasiruoši supjaustyti žuvį į "dzvonkus", kaip sako dzūkai. Žuvis, be galvos, be vidurių, ima spurdėti. Karpio galva žiūri į tave iš lėkštelės savo žuviškomis akimis ir nemirksi. Tik kelis kartus žiopteli, lyg tardama su stipriu škotišku akcentu "jy kin tėk mi laif, bat jy kin never tėk avė mi frrrrydam!!!".

Susimąstai. Ar trenkti dar kartą per nupjautą galvą, kad kūnas nurimtų? Ar tiesiog gerai prispausti ir ciniškai pjaustyti? Ciniškumas laimi.

Maišelyje laukia antras. Jis keliauja į šaldymo kamerą keliolikai minučių. Ne tiek, kad sušaltų, bet tik kad sustingtų pakankamai, kad nebespurdėtų atliekamų manipuliacijų metu. Tokia štai narkozė ir anestezija. Greitai greitai nupjaustai file. Galvas be žiaunų, uodegas, skūras į vandenį sultiniui, su morkom ir svogais.

Antrasis pabudęs iš narkozės spėja pagalvoti "ou šait".

Nusiplauni kraują nuo rankų ir pasijunti kiek geriau.

Už lango šviečia milžiniška Hellmans majonezo reklama.