Balandėliai
Kaip ir žadėjau, dedu lietuviškų balandėlių receptą. Bet visų pirma, norėčiau šiek tiek pafilosofuoti maisto ir lietuvybės tema.
Jeigu kam mano filosofijos neįdomu, važiuokit žemyn, iki brūkšnio, kur prasideda receptas.
Nuskambėjo tokia mintis, jog balandėliuose iš esmės nėra nieko lietuviško, su tendencija linkti link to, kad lietuvių virtuvėje iš viso nieko autentiško nėra, viskas skolinta-perskolinta, ir tik pavadinimai lietuviškai sudėlioti.
Konkrečiu balandėlių atveju jų šaknis galima nesunkiai surasti kažkur vidurinėje ir artimojoje Azijoje. Beveik visur ten, kur auga vynuogės, skirtingos tautos sumąstė elgtis panašiai: į vynuogės lapą suvynioti gabalėlį mėsos, sumaišytos su svogūnu, ryžiais ir prieskoniais, ir tą "vyniotinį" troškinti skystyje. Tai rasime ir Graikijoje, ir Turkijoje ( beje, "dolma", kaip tuos vynuogių lapų vyniotinius vadina graikai, iš tiesų yra turkiškas žodis, reiškiantis "prikimštas" ), persai, armėnai irgi turėjo kažką panašaus, rumunai, ukrainiečiai taip pat. Kuo toliau kilsime į šiaurę, tuo dažniau rasime, jog vynuogių lapai keičiami kopūstlapiais ( kartais - išskobtais pipirais, armėnai tai irgi vadina "dolma" ), kol galų gale, pasiekę Baltarusiją, rasime tiktai kopūstines dolmas, kurias jau vadina "golubki", taip pavadinti nuo ukrainietiškų "holupki", o toliau į rytus, Rusijoje, jie jau vadiname "golubcy". Mūsų kaimynai lenkai irgi turi beveik identišką patiekalą, vadinamą "gołąbki". Taigi, visai nenuostabu, jog tai gaminame ir mes, išvertę gana tiesiogiai, "balandėliai".
Tačiau kaip čia gaunasi: turkai ir graikai su putomis ant lūpų įrodinėja, jog dolma - tai jų nacionalinis patiekalas, kad kaimynai nusižiūrėjo nuo jų, ir ne kitaip. Ukrainietis, susitikęs lenką, pasakos jam apie savuosius holupkus ir nustebęs kraipys galvą, kad, a) lenkai nusižiūrėjo receptą ir b) negana to, kraupiai išdarkė pavadinimą. Tik vieni lietuviai nuolankiai lenkia galvą ir prisipažįsta, kad ne, tai ne mūsų receptas, mes nusižiūrėjome nuo slavų, o mūsų pačių virtuvė labai skurdi, praktiškai susidedanti iš putros, žėbijamos mediniu šaukštu iš suskilusio dubenėlio, ir su lupenom virtos bulvės.
Iš tiesų, pamąsčius nelabai kokį patiekalą sugalvotume, kurio praktiškai tokio paties negamintų kitos tautos. Šaltibarščiai? Tiek rusai, tiek netgi ir indai turi praktiškai identišką sriubą, tik indai gamina iš jogurto, ne iš kefyro. Koldūnai? Atėję nuo Kinijos. Barščiai, batviniai? Oi, nejuokinkit, jau girdžiu slaviškus šauksmus! Cepelinai, kugelis, vėdarai? Abu pavadinimai akivaizdžiai vokiški, ir bent jau kugelį tikrai vokiečiai gamina visiškai identiškai, o vėdarus panašiai. Nenustebčiau, jog gerai paieškoję rastume ir cepakus ten pat. Kas lieka? Skilandžiai, dešros, lašiniai? Mums jau moja lenkai ir ukrainiečiai, kartu su italais, prancūzais ir vokiečiais. Tai kas, kas apibrėžia tikrą tautinę virtuvę?
Ne ingredientai, ir ne tai, kaip jie sumaišomi. Kaip matėme, tai pernelyg lengva nusižiūrėti ir nukopijuoti. Visos tautos taip daro. Ir visos be sąžinės graužimo vadina tuos receptus savais. Išskyrus mus. Mes visko atsisakome.
Kiek pamąstęs supratau keletą tiesų. Bet kuris patiekalas gali tapti tautiniu. Tam reikia visai nedaug laiko, užtenkamai, kad pasikeistų dvi kartos. Būtent paskutinių dviejų kartų maistas yra tautinis: tai, ką gamino vaikystėje mama, ką gamino senelė, ir ką gamina žmona, išmokyta uošvienės, ką valgo mūsų vaikai. Toks maistas, kuris kelia geras emocijas, asocijuojasi su vaikyste, automatiškai tampa savas.
Praeina pakankamai daug laiko, ir senesni receptai, gaminti pro ir proprosenelių, užsimiršta. Ar dažnas iš mūsų mėgsta silkę, keptą ant žarijų su visais kaulais ir galvom, patiektą su kanapių grūdeliais ar sėlenimis? Kelis keptų paršelių receptus žinote? O kažkada tai buvo populiarus, išties "tautiškas" maistas.
Štai ir antrasis punktas - populiarumas. Patiekalą, kurį gamina mama, senelė, žmona, uošvienė, turi žinoti ir kiti aplinkiniai, o ingredientų jiems galima nesunkiai rasti visose parduotuvėse ar užsiauginti patiems. Skirtingos virėjos/ai gamina kiek kitaip, su savais slaptaisiais ingredientais, savomis variacijomis, tačiau visi iš karto žino, apie ką čia šneka, ir gali palyginti ragaujamo patiekalo skonį su tuo įprastiniu, iš vaikystės, ir tuomet gali pasakyti "Onute, kokie skanūs tavo balandėliai, kaip tu juos darai? - Oooo, čia mano paslaptis. Na gerai, išduosiu, gelvės lapų į faršą įpjaustau truputį". Ir panašiai.
Taigi, manau, išvada: populiarus patiekalas, kuris žinomas trims kartoms, iš kurių bent dvi moka gaminti, automatiškai virsta tautišku. Taigi, mielieji, laikas pripažinti: balandėliai, koldūnai, cepelinai, vėdarai, barščiai su grybais ir grietine, kopūstienė, žirnių sriuba, o taip pat ir kepta antis su obuoliais, grietinėje troškintas karpis ir netgi šašlykai - patys tikriausi lietuviški tautiniai patiekalai, ir jeigu kas nors tvirtins atvirkščiai - spjaukit jiems į barzdą.
Taigi, jūsų dėmesiui - tikras _lietuviškas_ patiekalas, balandėliai.
--------------------------
Receptas prasideda čia:
Reikės, nieko nenustebinsiu, kopūsto. Jį lėtai verdame dideliame puode, kotu į viršų. Verdame tol, kol viršutinis lapas ima atsiskyrinėti nuo gūžės. Lapą atsargiai nuimame ( neištraukdami gūžės iš puodo ), traukiame ant lėkštės, o gūžę verdame toliau, kol atsiskirs jau kitas lapas. Ir taip toliau, kol visi lapai neatsiskirs. Kad būtų lengviau juos nuiminėti, kotą ( kočėną ) galima išpjauti iš anksto.
Kol verda, sumaišome faršą. Geriausiai tinka perpus kiaulienos ir jautienos faršas. Jį sumaišome su maždaug trečdaliu nuo mėsos tūrio virtų ryžių, smulkiai supjaustytą nedidelį svogūną, įberiame druskos, pipirų, ir ( dėmesio, slaptas ingredientas ) maltų kalendros grūdelių. Tegu faršas stovi, kol baigsim žaisti su kopūstlapiais.
Toliau sistema paprasta. Imame vieną kopūstlapį, ir ant jo dedame vieną saują įdaro. Iš pradžių vyniojame taip...
Kol gaunasi taip:
Storiausią kopūstlapio vietą galima ir nupjauti, jeigu labai kieta ir gali nesusitroškinti. Toliau, visus susuktus balandėlius apvoliojame miltuose ir apkepiname keptuvėje, kad truputį šonai paruduotų ir geriau užsisandarintų, o apkepinę krauname į didelį puodą ( kad ir tą patį, kuriame virė kopūstas ), užpilame vandeniu, na taip kad ne iki galo būtų apsemti, įpjaustom vieną ar kelias morkas, įverčiam keletą šaukštų grietinės ir ko nors rūgštaus. Vietoj "Ko nors rūgštaus" tinka ir paprasčiausias kečupas, tik po to viršutinius balandėlius reikia apversti, kad kečupas panertų. Įberiam druskos, pipirų, kitų slaptų prieskonių, ir troškinam apie pusvalandį - 40 minučių.
Patiekiame su virtomis ar virtomis ir apkepintomis bulvėmis, apibarstytomis krapais, apipiltais trupučiu skysčio iš puodo su balandėliais, šaukštu grietinės ir petražole. Bevalgydamas padariau išvadą, jog kalendra ( žalioji dalis, ne grūdai, sukapota ir pabarstyta ant balandėlių ) čia dar skaniau, nei paprasta petražolė.
Va ir viskas. Balandėlių galima prisigaminti ir daugiau, tarkim, iš dviejų kopūstų, ir atliekamus nekepinti miltuose, o tiesiog suvynioti į permatomą plėvelę ir padėti į šaldytuvo kamerą. Tuomet vėliau, kai užsimanysite šio patiekalo, bus galima jo labai greit pasigaminti, nes pagrindinis darbas jau bus padarytas.
Skanaus!
![[info]](http://p-stat.livejournal.com/img/userinfo.gif){kind=small}
giedrius_v) wrote,
