Giedrius Vilpišauskas (![[info]](http://p-stat.livejournal.com/img/userinfo.gif){kind=small} giedrius_v) wrote,@ 2013-02-26 08:53:00 |
|
Tauta turi žinoti savo didvyrius
Ypač tokius didvyrius, kaip nepriklausomas kulinarijos ir mitybos briliantas Vincentas Sakas.
Pastebėjau, jog dažnai žmonės norėtų persiųsti kam nors kitam nuorodą į įdomius faktus, kuriuos aš iškasiau apie šį žmogų, tačiau mano žurnale įrašai apie tai išmėtyti ir niekaip nesužymėti, o google dažnai neranda to, ko ieškai. Todėl nusprendžiau chronologiškai, tvarkingai sudėlioti viską, ką esu suradęs, į vieną krūvą. Jeigu nuo šiol dar kam kiltų klausimų, kas tas per veikėjas, tiesiog mestelkit smalsaujančiam nuorodą į šią žinutę.
Taigi, nuo ko viskas prasidėjo, kas paskatino mane imtis tokio purvino darbo, kaip kapstymasis po Sako fantazijas?
Ogi nuo to, kai vieną gražią dieną gavau Vincento komentarą savo žurnale:
Komentaras Nr 1.
Kaip matote, iki mūsų dienų likęs tik vienas vienintelis tų tikrųjų koldūnų receptas, kurį turi ekspertas. Tai mažų mažiausiai keista, nes jau vien XIXa viduryje leistoje knygoje "Kucharka Litewska" randame _netgi_ du koldūnų receptus - "kolduny litewskie" ir "kolduny tyszkiewiczowskie". Buvo kiek keista, bet nutylėjau, gal žmogus rimtai daugiau už mane žino. Juolab kad jo straipsnius buvau skaitęs, ir savu laiku jie man darė neprastą įspūdį (aišku, atsijojus akivaizdžius rusofobiškus teiginius). Pasidalinti tikruoju receptu Vincentas nepanoro.
Dabar prisiminiau, jog dar prieš šį komentarą mėginau susisiekti su juo emailu, prašydamas pasidalinti girų receptais, perskaitęs jo straipsnį apie giras (kurį nesunkiai rasite google)
> Galbūt galėtumėte pasidalinti su manimi savo turimais
> tikros lietuviškos giros receptais? Arba bent jau nurodykite, prašau,
> kur galima tų receptų rasti, spausdintuose leidiniuose ar internete.
"Eksperto" atsakymas:
Be jokio vargų:
pirkite Klingų "Gera gira" kartoniniuose pakeliuose ir kasdien turėsite geros giros po tris litrus, tik ten nedėkite daug cukraus, nes tikra gira privali būti rūgštelesnė
Vincentas
---
Va jums ir kelių šimtų pavadinimų tradiciniai lietuviški receptai, atėję iš senovės. Na bet važiuojame toliau.
Tą pačią dieną kitame recepte gavau dar vieną komentarą nuo eksperto:
Komentaras Nr 2.
Štai šioje vietoje aš pirmąkart suabejojau ekperto "ekspertiškumu", kadangi leptelėjo jis akivaizdžią nesąmonę. Tačiau net ir tuomet buvau linkęs nesivelti į ginčus.
Tačiau kuomet Vincentas ėmė mane mokyti, kas tai yra aštrieji pipirai (štai čia), pats nelabai suprasdamas, apie ką šneka, teko paanalizuoti. Taip jau sutapo, jog gyvendamas Teksase turėjau puikią progą susipažinti su įvairiomis pipirų rūšimis iš arčiau. Taip atsirado šis įrašas:
Įrašas, kuriame analizuojamas Sako straipsnis apie aštriuosius pipirus.
Vėliau pamačiau Saką per televizorių. Paanalizavau, ką jis ten prišnekėjo štai čia. Gaila, LRT neišsaugojo laidos įrašo internetiniuose archyvuose, liko tik mano konspektas.
Netrukus po šio straipsnio gavau Sako komentarą, kur jis siūlo bendradarbiauti ir dalinasi savo paties Kaukaze surinktu Kaukazo tautų kulinarinio paveldo receptais.
Na ir, žinoma, mūsų bendradarbiavimas, kurio metu pagaliau sužinojau tikruosius lietuvių kulinarijos paveldo šaltinius, iš kurių taip gausiai semia taip rusų kulinariją niekinantis Vincentas.
Kiek vėliau išsiaiškinau dar vieną akivaizdų eksperto melą. Pasak jo, jo senelis yra parašęs knygą "Šeimininkėms vadovėlis", iš kurio Sakas citavo keletą receptų lryto komentaruose. Kaip paaiškėjo pasidomėjus, jo senelis buvo moteris ir rašė "Lazdynų pelėdos" slapyvardžiu. Pati knyga čia.
Radau dar keletą šaltinių, iš kurių Sakas generuoja autentiškus lietuviško kulinarinio paveldo receptus. Taip pat ir apie blynus.
Taip pat teko demaskuoti akivaizdžius Sako išsigalvojimus, tarkim, apie Kijevo kotletą (žiūrėti prie komentarų).
Pakomentavau porą jo straipsnių iš lryto. Kūčių patiekalus - čia, žiurkių patiekalus - čia.
Taip pat galite peržvelgti komentarus štai čia, kur ekspertas išsiduoda, jog nėra girdėjęs apie populiarų gaminimą popieriniuose maišeliuose, t.y. "en papillote", tačiau tai netrukdo jam plūstis, išvadinant mane bukagalviu ir psichiniu ligoniu. Skaitydami atkreipkite dėmesį į IP adresus, tas pats IP paprastai rodo, jog rašo tas pats žmogus.
Taip pat truputį apie taip Sako nekenčiamą "sovietinio kolchozinio badmečio išradimą" - cepelinus: čia ir čia. Kas galėjo pagalvoti, jog Lietuvoje sovietinis kolchozinis badmetis buvo ir 1925m?
Taip pat dar vieno, "velykinio" straipsnio trumpa analizė. Plagijavimas nesiliauja.
Kol kas tiek. Išvadas darykitės patys.
Ypač tokius didvyrius, kaip nepriklausomas kulinarijos ir mitybos briliantas Vincentas Sakas.
Pastebėjau, jog dažnai žmonės norėtų persiųsti kam nors kitam nuorodą į įdomius faktus, kuriuos aš iškasiau apie šį žmogų, tačiau mano žurnale įrašai apie tai išmėtyti ir niekaip nesužymėti, o google dažnai neranda to, ko ieškai. Todėl nusprendžiau chronologiškai, tvarkingai sudėlioti viską, ką esu suradęs, į vieną krūvą. Jeigu nuo šiol dar kam kiltų klausimų, kas tas per veikėjas, tiesiog mestelkit smalsaujančiam nuorodą į šią žinutę.
Taigi, nuo ko viskas prasidėjo, kas paskatino mane imtis tokio purvino darbo, kaip kapstymasis po Sako fantazijas?
Ogi nuo to, kai vieną gražią dieną gavau Vincento komentarą savo žurnale:
Komentaras Nr 1.
Kaip matote, iki mūsų dienų likęs tik vienas vienintelis tų tikrųjų koldūnų receptas, kurį turi ekspertas. Tai mažų mažiausiai keista, nes jau vien XIXa viduryje leistoje knygoje "Kucharka Litewska" randame _netgi_ du koldūnų receptus - "kolduny litewskie" ir "kolduny tyszkiewiczowskie". Buvo kiek keista, bet nutylėjau, gal žmogus rimtai daugiau už mane žino. Juolab kad jo straipsnius buvau skaitęs, ir savu laiku jie man darė neprastą įspūdį (aišku, atsijojus akivaizdžius rusofobiškus teiginius). Pasidalinti tikruoju receptu Vincentas nepanoro.
Dabar prisiminiau, jog dar prieš šį komentarą mėginau susisiekti su juo emailu, prašydamas pasidalinti girų receptais, perskaitęs jo straipsnį apie giras (kurį nesunkiai rasite google)
> Galbūt galėtumėte pasidalinti su manimi savo turimais
> tikros lietuviškos giros receptais? Arba bent jau nurodykite, prašau,
> kur galima tų receptų rasti, spausdintuose leidiniuose ar internete.
"Eksperto" atsakymas:
Be jokio vargų:
pirkite Klingų "Gera gira" kartoniniuose pakeliuose ir kasdien turėsite geros giros po tris litrus, tik ten nedėkite daug cukraus, nes tikra gira privali būti rūgštelesnė
Vincentas
---
Va jums ir kelių šimtų pavadinimų tradiciniai lietuviški receptai, atėję iš senovės. Na bet važiuojame toliau.
Tą pačią dieną kitame recepte gavau dar vieną komentarą nuo eksperto:
Komentaras Nr 2.
Štai šioje vietoje aš pirmąkart suabejojau ekperto "ekspertiškumu", kadangi leptelėjo jis akivaizdžią nesąmonę. Tačiau net ir tuomet buvau linkęs nesivelti į ginčus.
Tačiau kuomet Vincentas ėmė mane mokyti, kas tai yra aštrieji pipirai (štai čia), pats nelabai suprasdamas, apie ką šneka, teko paanalizuoti. Taip jau sutapo, jog gyvendamas Teksase turėjau puikią progą susipažinti su įvairiomis pipirų rūšimis iš arčiau. Taip atsirado šis įrašas:
Įrašas, kuriame analizuojamas Sako straipsnis apie aštriuosius pipirus.
Vėliau pamačiau Saką per televizorių. Paanalizavau, ką jis ten prišnekėjo štai čia. Gaila, LRT neišsaugojo laidos įrašo internetiniuose archyvuose, liko tik mano konspektas.
Netrukus po šio straipsnio gavau Sako komentarą, kur jis siūlo bendradarbiauti ir dalinasi savo paties Kaukaze surinktu Kaukazo tautų kulinarinio paveldo receptais.
Na ir, žinoma, mūsų bendradarbiavimas, kurio metu pagaliau sužinojau tikruosius lietuvių kulinarijos paveldo šaltinius, iš kurių taip gausiai semia taip rusų kulinariją niekinantis Vincentas.
Kiek vėliau išsiaiškinau dar vieną akivaizdų eksperto melą. Pasak jo, jo senelis yra parašęs knygą "Šeimininkėms vadovėlis", iš kurio Sakas citavo keletą receptų lryto komentaruose. Kaip paaiškėjo pasidomėjus, jo senelis buvo moteris ir rašė "Lazdynų pelėdos" slapyvardžiu. Pati knyga čia.
Radau dar keletą šaltinių, iš kurių Sakas generuoja autentiškus lietuviško kulinarinio paveldo receptus. Taip pat ir apie blynus.
Taip pat teko demaskuoti akivaizdžius Sako išsigalvojimus, tarkim, apie Kijevo kotletą (žiūrėti prie komentarų).
Pakomentavau porą jo straipsnių iš lryto. Kūčių patiekalus - čia, žiurkių patiekalus - čia.
Taip pat galite peržvelgti komentarus štai čia, kur ekspertas išsiduoda, jog nėra girdėjęs apie populiarų gaminimą popieriniuose maišeliuose, t.y. "en papillote", tačiau tai netrukdo jam plūstis, išvadinant mane bukagalviu ir psichiniu ligoniu. Skaitydami atkreipkite dėmesį į IP adresus, tas pats IP paprastai rodo, jog rašo tas pats žmogus.
Taip pat truputį apie taip Sako nekenčiamą "sovietinio kolchozinio badmečio išradimą" - cepelinus: čia ir čia. Kas galėjo pagalvoti, jog Lietuvoje sovietinis kolchozinis badmetis buvo ir 1925m?
Taip pat dar vieno, "velykinio" straipsnio trumpa analizė. Plagijavimas nesiliauja.
Kol kas tiek. Išvadas darykitės patys.
