| Apr. 24th, 2009 @ 02:06 pm Gal miniatiūra |
|---|
Gal miniatiūra, o gal šiaip betikslis plunksnos brūžinimas per popierių.
***
Senasis Adulis jau kelintą dieną namo iš laukų ėjo aplinkiniu takeliu, palei upelį. Žinoma, buvo galima grįžti ir greičiau. Jei nukirstum kampą žirgliodamas tiesiai per Kumpėno ropių lauką, pasuktum ties viksvomis užžėlusiu šuliniu ir prasibrautum pro sulaukėjusių kriaušių sodą, tai išlįstum visai šalia Šikšniaus trobos, o nuo ten namai ranka pasiekiami. Deja, kasdien vis skaudžiau dilgčiojantis kairysis klubas vertė keisti senus įpročius. Geriau jau taip, iš lėto.
Kažkur visai prie ausies, nustelbdamas upelio čiurlenimą, ėmė zvimbti bimbalas. Pajutęs netikėtą dūrį Adulis pliaukštelėjo ranka sau per sprandą. Nužvelgė krauju suteptus pirštų galiukus. Visgi spėjo įgelti, bjaurybė.
Nusivalęs ranką į kelnių klešnę, senis prisėdo ant didelio akmens žilvičių šabakštyno pavėsyje. Jis jau spėjo pamėgti šią vietą. Kaip tik pusiaukelė, apkerpėjęs akmuo vėsina, saulė į galvą nebeplieskia - ko dar bereikia? Adulis neturėjo kur skubėti. Namie jo juk niekas nelaukė. Nuo tada, kai Janytė nutekėjo į miestą, pirkioje buvo tuščia ir tylu: be jo čia tebegyveno tik žalčiukas, kartkartėmis išsirangantis iš po pamatų, o šie padarai, žinia, paprastai netriukšmauja. Nors vienatvė jau nebeslėgė. Net keista, kaip vos po trijų metų įpranti prie tylos. Šuo kariamas, sako, irgi pripranta.
Prisėdęs jis praskleidė terbą, lėtai, neskubėdamas surado joje pypkutę, kiek panaršęs ištraukė kapšelį tabokos ir nedidelę varinę dėželę su nusitrynusiu ir nebeįskaitomu užrašu. Miestietiškos pintys, kad ir kaip skaniai kvepiančios, degė prastokai, ir Adulis jas jau seniausiai pakeitė savo paties pasigamintomis, pasilikdamas tik dėželę; tiesa, nuo namudinių pinčių trenkė arklio šlapimu, bet tai netrukdė. Jis lengvai paspaudė nykščiu tabaką pypkėje; įsikandęs žalvarinį cibuką tarp dantų, atsegė skiltuvą nuo juostos. Du staigūs brūkštelėjimai plienu per titnagą. Adulis užmetė smilkstančią pintį ant tabako ir ėmė papsėti, o žvilgsnis nejučia nuklydo į toli horizonte boluojantį Vievį, kur dangoraižių griuvėsiai apnuogintais armatūros kaulais draskė debesis. |
![[info]](http://l-stat.livejournal.com/img/userinfo.gif){kind=small}
giedrius_v's journal
