You are viewing giedrius_v

About this Journal
Current Month
 1234
567891011
12131415161718
19202122232425
26272829
Feb. 16th, 2012 @ 09:31 am Receptai ir ne tik
Tags:
Sąrašiukas visų su maistu susijusių mano postų ( sudėliosiu aš tuos tagus kada nors, tikrai. Dabar tiks ir taip ).
UPD. perkėliau į priekį, kad būtų visada pradžioje, kuomet žiūrite per tagus.

Sąrašas čia.Collapse )
About this Entry
Aug. 3rd, 2010 @ 11:14 am Savaitgalis kaime
Visgi kaip man patinka kaime. Na taip, uodai kanda, saulė kepina. Užtat kokia skani kaimiška gira, sėdint obelų ir vynuogienojų pavėsyje, kokia skalsi ir aromatinga vietinė naminukė, ir lietuviška daina, atrodo, pati savaime liejasi, o kai toli horizonte niaukiantis debesims ir blykčiojant pavieniams žaibams sodriai sugriaudi mūsiškiai bosai ir baritonai: "Krantai Nemunėlio!", net šiurpuliai nueina (atleiskit, sopranai, kad jūsų nesigirdėjo ;{) ). Ir net keista, kad po kelių valandų už stalo, gurgšnojant gaiviuosius ir tauriuosius gėrimus, galva lieka pakankamai šviesi. Tik kvėpuoti imi kažkaip kitaip. Giliau, laisviau. Pilna krūtine.

O prieš kelias dienas tame kaime, greta kapinaičių, pjovė tris nudžiūvusius beržus. Dėdė pasivedė mane į šalį, sako, nori beržinės malkos? Tai aišku noriu! Va, rodo, yra dvi kulbės, nemažos tokios, apkabinti beveik neina, nuo kelmo. Susiskaldai - tavo. "Atsivežk", sako, "dzidelį pjūklų, klynų duosiu, kuvalda irgi yra, o pas mani tai jau sveikatos ciek nebėr, kad skaldzyt".

Ir man iš karto mintis, o kodėl gi man nepritaikius pas save ūkyje tų kulbių "neskaldzytų"? Tarkim, kažkaip nušlifavus viršų ir pasidarius paviršių mėsai kapoti, o antrą pastatyti prie židinio ir ant jos skaldyti malkas? Jeigu su antru variantu daugiau mažiau viskas aišku, tai dėl pirmojo liko klausimų: ta kulbė dabar pakankamai lygiai išdžiūvusi, bet ar nepradės po to trūkinėti? Kaip nuo to apsisaugoti? Gal aliejumi gerai sulieti, kad įsigertų? Ar gal sutraukti kokiu metaliniu lanku?

Ir apskritai, kaip geriausia būtų nulyginti tokio kelmo paviršių? Dabar ten benzopjūklu kaip pereita, tai nelygumai, perkritimas per vidurį. Rankiniu oblium, įtariu, gali būti sudėtinga, nes drožti reikia skersai plaušo, ne palei. Skolintis iš Senukų šlifuoklį, su kuriuo parketą lygina? Ar dar koks įrankis būna?

Ai, galų gale, jeigu nepavyks, visada galima "su klynu ir kuvaldu" prasieit.
About this Entry
Jul. 23rd, 2010 @ 12:08 pm Šamanizmai, arba kaip virti vandenį
Na taip, taip, truputėlį šilta lauke. Čia jau su kuo palyginsi - Texase, kai oro temperatūra nukrisdavo iki 32C (90F), džiaugdavomės, kad "kaip maloniai vėsu". Tačiau tie patys 32C Lietuvoje - "bliamba bliamba kaspernach".

Kaip ten bebūtų, šilti orai - puiki proga paeksperimentuoti su ledu.

LiadasCollapse )
About this Entry
Jul. 16th, 2010 @ 10:51 am Журнал восстановлен
журнал giedrius_ru восстановлен.
About this Entry
Jul. 8th, 2010 @ 10:27 am Tęsiant vėžių temą
Lietuviški šaltibarščiai (iš "Gaspadinystės knyga", XIXa pab. Kalba netaisyta. )

Dvejetą kvortų ruginės giros, tiek pat vandens šalto ir tiek ar daugiaus rūgščios grietinės pasūdyti; prie to pridėti gerai išvirtų batvinių lapelių ar rūgštynių arba batvinėlių smulkiai supjaustytų, saujelę krapų gerai sutrintų, du laiškelius cibulės taip-pat smulkiai sutrinti; pridėti tris smulkiai supjaustytus agurkus, aštuonis kiaušinius kietai išvirtus, kiekvieną ant keturių dalių perpjovus; dar gerai pridėti kapą vėžių kaklelių arba keptos veršienos stambiai supjaustytos; duodant stalan įdėti šmotelį ledo.

Vėžių sriuba su ryžiais ( Molochovec, XIXa vid)

30-40 vėžių, viena galva svogūno, žalių krapų, 1.5 šaukšto sviesto, šaukštas miltų, 1/4 stiklinės ryžių, žalumynų, 0.5-1 stiklinė grietinės.

Vėžius nuplauti, sudėti į puodą, užpilti vandeniu, įberti truputį druskos, smulkiai sukapotą svogūną, krapų, virti ant mažos ugnies, perkošti. Vėžius išvalyti - išlukštenti kaklelius, sudėti juos į puodą, užpilti sultiniu, kuriame virė vėžiai. Nugarėles su kojelėmis sugrūsti akmeninėje grūstuvėje, tada apkepinti pusantrame šaukšte sviesto, kol patamsės, įberti šaukštą miltų, dar pakepinti, atskiesti vėžių sultiniu, užvirinti ir perkošti per sietelį. Prieš pateikiant suberti vėžių kaklelius, atskirai išvirtus ryžius, užvirintą grietinę, viską gerai pakaitinti, įberti žalumynų ir pateikti.

Vėžių sriuba (iškarpa iš lenkiško laikraščio, XIXa)

Trims kvortoms sriubos sutrinti pusę kapos virtų vėžių, prieš tai išlukštenus, ir atmetus mažas kojeles ir minkštas dalis. Jie turi būti gerai sugrūsti, nes kuo smulkiau, tuo raudonesnė sriuba.
Prikaistuvyje įkaitinkite ketvirtį svaro sviesto, šaukštą miltų, smulkiai kapotų aromatinių daržovių ir įvairių žalumynų, tokių kaip petražolė, čiobreliai, peletrūnai, mairūnai, bazilikai. Sudėti sutrintus vėžius, ten pat suberkite trupinius nuo bandelių už 2 ar 3 grošus, ir viską virti pusę valandos. Perkošti per sietelį, gerai išspausti, ir, iki kol ateis laikas pateikti, palikite šiltai ant mažos ugnies. Tačiau gatava sriuba virti neturi, antraip visas raudonumas iškils į paviršių, ir sriuba nebebus tolygi. Pateikiant, sudėti kukuliukus, pagamintus iš išimtų vėžių uodegėlių.

Dar teko kažkur skaityti, kad prie tokios sriubos pateikia įdarytus vėžius: vėžių uodegų mėsa sutrinama grūstuvėje, kartu su grietinėlėje mirkyta bandele, kiaušinio tryniu ir prieskoniais, pertrinama per rėtį, šia mase įdaromi vėžių kiaukutai ("kupros"), išverdami ant garų ir pateikiami atskirai lėkštelėje. Bet dabar neberandu kažkodėl, kur aš tai skaičiau.
About this Entry
Jul. 7th, 2010 @ 10:34 am vėžių sezonas
Vėžių sezonas jau ant nosies. Jeigu tikėsime tuo, ką rašo kai kurie - pirštais nerodysim kurie - LJ blog'eriai, tai žnypliuotuosius Lietuvoje gaudyti galima nuo liepos 15d. Prisipažinsiu, paskutinį kartą gaudžiau juos gilioje jaunystėje, Grūto ežere netoli Druskininkų, pašviesdamas prožektoriumi po išsišovusiu krantu ir griebdamas išrėpliojusius "vabalus" rankomis. Dabar, sako, taip daryti negalima (gal ir tada nebuvo, nežinau). Grūto ežeras tada irgi nebuvo visas išparduotas. O visai norėtųsi nepramiegoti šio sezono ir pasmaguriauti. Kas turite patirties, pasidalinkite ja: kur gaudyti, kaip gaudyti, kiek galima gaudyti. Galų gale, galbūt jų galima ir nusipirkti kur nors už protingą kainą (vėžių po 2lt/vnt, apsivertusių aukštyn pilvu Maksimos akvariumuose nesiūlyti). Aš, savo ruožtu, pasidalinsiu, ką galima su jais gero nuveikti:

1. Išvirti pasūdytame vandenyje su gausybe krapų (ypač krapų galvų, su sėklomis ar jų užuomazgomis, pagal sezoną), dar kažkiek kmynų galima, svogūno galvą, jei kas mėgsta. Čia būtų tradicinis lietuviškas variantas. Ypač gerai, jeigu tiesiai čia pat, ant ežero kranto, katiliuke ant laužo. Virti visai trumpai. Na kad ir taip: užvirinti vandenį katiliuke, tada sumesti gyvus "vabalus". Vėl užvirinti, ir nukėlus nuo ugnies, palaikyti uždengtą, kad truputį pravėstų. Išvirusių vėžių uodegos lengvai atsiskiria nuo kūno, o uodegos mėsa minkšta, sultinga. Pervirusių - uodegos mėsa darosi sausoka, "kramtoma", beveik kad ir be skonio. Žinoma, čia turima omenyje, kad katiliukas su vėžiais pakankamai didelis, kokie 8-10 litrų. Mažesnis atvės greičiau, tad reikia laiką paderinti.
2. Išvirti aluje su kvapiaisiais pipirais, gvazdikėliais, lauro lapu ar dviem, analogiškai, kaip aukščiau. Vokiečiai panašiai mėgsta gaminti, bent jau Texaso vokiečiai tikrai.
3. Luizianoje, Pietų Karolinoje ir kitose Georgijose mėgsta gaminti aštriai: į vandenį prideda kajeno pipirų, lauro lapų, prieskonių mišinio su garstyčiomis ir kalendromis, gvazdikėliais, džiovintais mažo aštrumo pipirais, citrinos su visa žievele, taip pat kartu su vėžiais verda ir bulves, kukurūzų burbuoles gabalais, rūkytos dešros gabalus. Tada nukošia visą turinį į rėtį, o rėčio turinį pila tiesiai ant laikraščio, patiesto lauke ant stalo. Pulk ir griaužk, kiek širdis geidžia. Kiek teko ragauti, vėžių aromato ten lieka nebedaug. Bet kam tai įdomu, kai yra dešros? ;{)
4. Jeigu prisikaupė daug lukštų (kiaukutų?), jų neišmeskite. Išimkite iš jų visas minkštas dalis, lukštus išdėliokite ant skardos, ir pakepinkite orkaitėje, kad išdžiūtų ir taptų traškūs. Tada lukštus sugrūskite (geriau grūstuvėje, bet galima ir blenderyje). Keptuvėje įkaitinkite skaidrintą sviestą (t.y. sviestą, kuris buvo išlydytas ir nuo kurio buvo nugriebtos išsiskyrusios kietosios dalys. Toks švelniai riešutinio kvapo. Ilgai gali laikytis nešaldomas, skirtingai nuo šviežio). Sugrūstus vėžių lukštus suberkite į sviestą, kiek pamaišykite, kad prisigertų skonio. Riebalai ištraukia iš lukštų aromatines ir dažines sudedamąsias dalis, kitaip tariant, sviestas tampa raudonas ir ima gan stipriai kvepėti vėžiais. Tokį vėžių sviestą, dar karštą perfiltravus per marlę, galima supilti į nedidelius indelius ir vėliau naudoti padažams, ypač prie žuvies. Analogiškai galima sunaudoti ir krevečių, krabų, omarų ir kt. lukštus. Šis sviestas dažnai sutinkamas 19a prancūziškoje kulinarinėje literatūroje, o taip pat ir Lietuvoje leistose knygose yra minimas. Kitaip tariant, Lietuvos dvarų virtuvėse jį tikrai žinojo.

Na, pradžiai tiek. Beliko išsiaiškinti, kur gauti "žaliavos" :{)
About this Entry
Jun. 30th, 2010 @ 01:48 pm šiaip apie eismą
1. Ar čia man tik taip atrodo, ar iš tikrųjų Vilniuje jeigu pamatai krūtą juodą mersą ar audinę papiktintom lemputėm ar bmw semiorą, naglai landžiojantį tarp eilių ir stipriai viršijantį greitį, tai žymiai didesnė tikimybė, jog tą automobilį vairuoja ne skustas vyrukas su tatuiruote ant krumplių, o išsipusčiusi mergužėlė?

2. Niekaip negaliu suprasti, pamirksėjimas avarinėmis lempomis reiškia "ačiū, kad praleidai" ar "čia aš tau naglai užkišau, vos neužbraukęs bamperio ir privertęs kirsti ant stabdžių, bet dabar pamirksėjau, vadinas, mano sąžinė rami"?
About this Entry
Jun. 20th, 2010 @ 08:45 pm smegenų pravalymas
Pagaliau po persikraustymo atradau, kur dingo maniškiai dambreliai. Buvau sudėjęs gražiai, tvarkingai, kad nepasimestų... ehm.. taip. Ir nepasimetė, nors ir neatsirado ilgą laiką. Kol visai netikėtai suradau juos ten, kur ir padėjau, tame pačiame savo rankomis drožtame alksnio dėkliukyje. Ir koks durnius sugalvojo juos ten įkišti?
Užtat visai buvau primiršęs, kaip gerai pravalo smegenis bosinis "A" dambrelis. Po jo tampa šviesu šviesu. Ir liaudiškos dainos vis dar taip pat gerai gulasi ant virštonių ir harmonikų, užtenka tik liežuvį kryptelt. Arba dar galima atidaryt gerklas ir riaumojančiai griaudėt. Vis negaliu pamiršti tos estukės su dūdmaišiu. Va šitos:



Gaila, kad šiemet realybė atims iš manęs pernykščio kaifo pakartojimą.
About this Entry
Jun. 8th, 2010 @ 10:13 am vis dar keliam žemės ūkį mes
Vakar sušlamštėm, pasidalinę per pusę, pirmąją raudoną braškę iš savo daržo. Saldi kaip kokia žemuogė. Visos tos turginės ir parduotuvinės gali slėptis. Ko gero, pakeisiu savo nuomonę, kad braškių nemėgstu. Turint omenyje, kad žemė ten labai prasta, sakyčiau netgi, tipiška dzūkiška, "smėlukas ir žvyrukas", tik kažkodėl paspalvintas juodesne spalva, ir nebuvo tręšta niekuo absoliučiai, rezultatas tikrai džiugina.

Ropės išplėtė lapus, viršūnėlės yra, greitai pradės augti ir šaknelės. Viena ropė sudurniavo ir, peršokusi vienus metus, iš karto perėjo prie žydėjimo. Kitos lyg ir dar tvardosi.

Moliūgai puikiausiai prigijo ir ėmė leisti lapus, nors tikrai nemaniau, kad tame "pieske" gali kas nors daugiau augti, nei piktžolės. Sukišau aš jų ten šešis vienetus į kvadratinį metrą, stipriai per daug, reikėtų vieną-du. Na, bet gal kas nors ir išaugs iš jų. Negaliu gi uošvienės augintų daigelių tiesiog taip išmesti.

kai myyyylimam kolūūūkyje...Collapse )
About this Entry
Jun. 7th, 2010 @ 11:30 am Nauja knyga
Pagaliau radau nusipirkti vieną XIXa prancūzišką kulinarinę knygą, kurios ieškojau jau penkerius metus. Kokia tai knyga, gal ne tiek svarbu, įdomiau tai, jog joje radau keletą receptų, kuriuos autorius vadina lietuviškais. Ne lenkiškais (nes antraip jis būtų taip ir parašęs, tokių receptų ten irgi yra), ir ne rusiškais (nors Lietuva tuomet buvo Rusijos sudėtyje). Būtent lietuviškų, "a la Lithuanienne". Išverčiau juos daugiau mažiau taip, kaip buvo, kai kuriuos terminus išplėsdamas, kad būtų suprantama, apie ką šneka. Net jeigu ir negaminsite pagal juos, galbūt bus įdomu, kaip tais laikais prancūzų virėjas, ilgą laiką dirbęs Karaliaučiuje, gaminęs Prūsijos karališkajai šeimai, adaptavo savo virtuvei lietuviškus patiekalus. Galbūt tai padės tiesiog įsivaizduoti, kokie skoniai tais laikais galėjo vyrauti lietuvių virtuvėje. Manau, kad kai ką galima nesunkiai adaptuoti ir dabartinei virtuvei.

ReceptaiCollapse )
About this Entry